George'o Orwello knygoje "Gyvulių ūkis" yra scena, kurioje ant pakylos palypėjusi kiaulė dėstė, esą visi gyvuliai lygūs, tačiau kai kurie lygesni už likusiuosius. Metai bėga, o situacija nesikeičia. Vieniems šuneliams liūdnomis akimis žvelgiant į duris, kol nešinas didžiuliais maišais iš prekybos centro išeis šeimininkas, kiti keturkojai naudojasi privilegija prekes apžiūrinėti iš po šeimininko pažasties.

Pastarieji – mažieji jorkšyrų terjerų veislės šuneliai, kuriuos išsipusčiusios moterys rankinėse nešioja lyg kvepalų buteliukus. Ne vieną kauniečiai gali išvysti ir didžiuosiuose prekybos centruose: keturkojis draugas netrukdo miestietėms sukiotis tarp duonos, mėsos ir drabužių.

Namuose pati turiu amsintį draugą, todėl pagalvojau: jei gali jos – galiu ir aš. Už pavadžio vesdama savo kiemsargiuką, pravėriau vienos maisto prekių parduotuvės duris ir patraukiau duonos skyriaus link. Tačiau jau netrukus kelionę buvau priversta tęsti viena.

"Atleiskite, bet paprašysiu keturkojį draugą palikti parduotuvės prieigose. Ten įrengti specialūs stulpai, prie kurių galite jį pririšti", – maloniai kreipėsi juodai vilkintis parduotuvės apsaugos darbuotojas.

Kodėl tokia neteisybė didesnių šunelių atžvilgiu? "Ant visų mūsų tinklo parduotuvių durų rasite ženklą, kuris draudžia naminius gyvūnėlius nešti į parduotuvės teritoriją", – tikino bendrovės "Maxima LT" atstovė ryšiams su visuomene Renata Saulytė. Šis draudimas taikomas dėl elementariausių higienos reikalavimų, mat parduotuvėse, be buities, higienos ir kitų prekių, yra nemažai maisto produktų.

Paklausta, ką tuomet prekybos centruose neretai veikia mažieji keturkojai, atstovė spaudai tikino, esą nieko blogo, jei nykštuko dydžio šunelis iškišęs nosį iš šeimininkės krepšio stebės aplinką.

Tad jei sugebėsite į moterišką rankinę įsprausti senbernarų veislės šunį – esate maloniai laukiami bet kuriame prekybos centre.