Šiais laikais beveik išnykstantys laivo gydytojai yra viena seniausių profesijų jūreivystėje. Šis ir daugybė kitų straipsnių bus skelbiami šiuo metu rengiamoje laivo bocmano Rimanto Ragaišio knygoje apie gydytojų darbą jūroje „Baltų chalatų reisai“.

Jūrų medicinos bumas

Senovės romėnų kariniuose irkliniuose laivuose (trirema, kvinkvirema), kurių įgulas sudarydavo šimtas ir daugiau žmonių, vienas iš prižiūrėtojų buvo atsakingas už irkluotojų fizinę būklę. Jis turėjo traukyti strėles, įstrigusias į karių kūnus, tvarstyti žaizdas. Iš esmės tai buvo pirmieji laivų gydytojai.

Kristupą Kolumbą, Džeimsą Kuką ir kitų keliautojų ekspedicijas į keliones lydėjo kirpėjai ir virėjai, kurie mokėjo nuleisti kraują, siūti žaizdą, žinojo kokių žolelių nuoviromis pagirdyti sunegalavusį jūreivį. Plečiantis kelionių geografijai ir dažnėjant jūrų mūšiams, jūrų medicina patyrė bumą. Buriniame britų Karališkajame karo laivyne atsirado terminas „laivo chirurgas“. Jie mokėjo sutvarstyti žaizdas, galėjo nupjauti nepagydomai sužalotą ranką ar koją. Laikui bėgant britų admiralitetas siekė, kad ir kariniuose laivuose atsirastų akademinį išsilavinimą gavę gydytojai. 1814 m. Karališkasis laivynas paskelbė, kad turi 14 gydytojų, 850 chirurgų, 500 jų asistentų, prižiūrinčių 130 tūkst. vyrų krante ir jūroje.

XIX a. Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Rusijoje pradėta ruošti gydytojus tarnybai kariniuose laivuose. Jie būdavo prilyginti karininko rangui. Tarp laivo gydytojų buvo ir žinomas tarpukario Lietuvos visuomeninis veikėjas, generolas Vladas Nagevičius (1880-1954). Jis Sankt Peterburge baigė Karo medicinos akademiją ir tarnavo carinės Rusijos kariniame jūrų laivyne. Laivo gydytojo pareigas ėjo šarvuotyje „Slava“, kanonierėje „Chrabryj“ ir kituose Baltijos laivyno kariniuose laivuose. Kai kurie šaltiniai mini, kad jam buvo suteiktas antro rango kapitono laipsnis.

Buvo ir taip

Man pasisekė plaukioti žvejybos ir prekybos laivais, kai juose dar buvo laivo gydytojai. Kartą su redakcijos užduotimi į žūklės rajoną plaukiau su DŽTŠ „Petrrodvorec“. Laivo gydytojo pareigoms kadrų skyrius buvo atsiuntęs medicinos mokyklą baigusį stomatologą. Didžiulėms bangoms nežmoniškai kratant tralerį, netyčia nusitvėriau už stalo krašto apibarstyto stiklo duženomis ir smarkiai susižalojau delną. Kai trykštelėjo kraujo fontanas, naujasis laivo eskulapas išsigando daugiau už mane. Ranką sutvarstyti padėjo pirmasis kapitono padėjėjas. Iš laivo gydytojo buvo tik tiek naudos, kad nervams nuraminti jis įpylė po taurelę spirito iš savo medikamentinių atsargų.

Jūrų kapitonas E. Astikas papasakojo dar įdomesnę istoriją iš senesnių laikų. Mokomajame burlaivyje „Meridianas“ jam einant kapitono vyresniojo padėjėjo pareigas, kartą prisistatė naujuoju laivo gydytoju paskirtas senyvo amžiaus žmogus. Pasiteiravus apie jo medicininį išsilavinimą, paaiškėjo, kad jis turi net dvi pažymas. Viena jų liudijo, kad senukas yra pirmos kategorijos kirpėjas, o kita – jog kadaise baigė dviejų mėnesių trukmės felčerių kursus.

Gelbėjo gyvybes

Keli anekdotiški nutikimai toli gražu nereiškia, jog tarp laivo gydytojų anuometiniame žvejybos ir prekybos laivyne, nebuvo puikių specialistų. Plaukiojančiuose fabrikuose, kaip „Rybackaja slava“ ir „Bojevaja slava“, darbavosi medikų grupė, kurioje be bendrosios praktikos gydytojo būtinai būdavo ir chirurgas, stomatologas, medicinos sesuo. Jie rūpinosi daugiau kaip 200 įgulos narių ir žūklės rajone dirbančių žvejų, sveikata. Jų dėka buvo išgelbėta ne viena susirgusio ar traumą patyrusio jūros darbininko gyvybė.

Kai kurie gydytojai taip susiviliojo jūra, anaip tol ne vien dėl didesnio uždarbio, kad tapo tikrais jūros medicinos specialistais ir noriai dalijosi savo patirtimi su tais savo kolegomis iš provincijos, kurie išplaukdavo į jūrą tik vienam kitam reisui. Reikėjo ir tokių, juk didelių laivų buvo daug, patyrusių laivo gydytojų mažokai.

Kiekviename didžiajame žvejybos traleryje, dar jį projektuojant būdavo numatytos patalpos medicinos punktui. Didesniame laive būdavo įrengiamas ir lazaretas – nedidelė stacionari gydymo įstaiga. Šiose patalpose, kurios dažniausiai būdavo tuščios, neretai būdavo apgyvendinami kviesti ar nekviesti laivo svečiai. Ne kartą tokiame lazarete teko gyventi ir man komandiruočių į jūrą metu.

1966 m. vėlyvą rudenį su patikimu bičiuliu ELTOS fotokorespondentu Bernardu Aleknavičiumi išplaukėme į Atlanto vandenyną su 155 metrų ilgio Lenkijoje statytu laivu „Sovetskaja Litva“.

Po audringo atsisveikinimo su krantu jūreiviai, išskyrus budinčiuosius, kitą rytą nerodė gyvybės ženklų. Pastebėjome tik vieną žmogystą ramiai vaikštinėjančią po nedidelę aikštelę viršutiniame laivo denyje. Tai pasirodė besąs laivo gydytojas Vaclovas Stankevičius.

Iš savo patirties žinojau, kad jūroje visuomet praverčia draugystė su koku ir gydytoju. Tai garantavo, kad niekada neliksi alkanas, o pradėjus graužti, anot estų marinisto Juhano Smulo, Didžiajam Pilkiui – Jūros Nuobodai, bus kas sušelpia viena kita taurele spirito.

Naujasis mūsų pažįstamas papasakojo, kad dirba Priekulės miestelio ligoninėje chirurgu. Gavęs pasiūlymą vienam reisui išplaukti su plaukiojančia baze „Sovetskaja Litva“, neatsispyrė pagundai išbandyti jūreivio duonos. Plaukia pirmą kartą, bet jūros liga jo neįveikė, nors Atlantas mus pasitiko tokia stipria audra, kad nuo bangų atakos sulinko net relingai laivo priekyje.

„Bijojau, kad ne aš gydysiu, o mane patį reikės statyti ant kojų“, – atviravo šnekus gydytojas.

Sėkminga operacija

Vieną ankstyvą sekmadienio rytą, kai laivas jau sukiojosi netoli Islandijos krantų, prasivėrė mūsų kajutės durys ir pasirodė Vaclovo galva.

„Vyrai, griebkit savo fotoaparatus ir bėkit pas mus. Tuoj pradedam pirmą operaciją šiame reise“.

Pakilę iš miegų lekiam į laivo galą, kuriame ryškiai švietė operacinės iliuminatoriai. Į operacinę minutei įleido tik Bernardą, kad šis padarytų pora kadrų būsimiems mūsų reportažams ir laivo medikų atminimui.

Pasirodo, naktį stiprus apendicito priepuolis sugriebė virėją Elžbietą K. Medikams teko skubiai ruoštis operacijai. Nors „Sovetskaja Litva“ tuo metu stovėjo nuleidusi inkarą priešais Reidarfjorduro įlanką rytinėje Islandijos pakrantėje, vis tiek buvome kočiojami bangų. Pro iliuminatorių mačiau, kad Vaclovas stovi prisirišęs prie operacinio stalo, dar du vyrai stovi pasirengę jį prilaikyti. Jam asistavo dvi moterys – gydytoja ir medicinos sesuo. Operacija pavyko puikiai ir virėjai neteko su pakeleivingu laivu grįžti į Klaipėdą..

Kitas įvykis mūsų bičiuliui sukėlė didelį šoką, po kurio tikrai reikėjo nervus raminti populiariausiais „vaistais“. Viskas parsidėjo nuo to, kad vieno VŽT mechanikas K., kol jo laivas pridavinėjo žuvį plaukiojančiai bazei, paprašė V. Stankevičiaus operuoti į kojos pirštą įaugusį nagą. Gydytojas apžiūrėjo ir pasakė, kad operacija dabar nebūtina. Juolab, kad ir sanitarinės sąlygos vidutiniajame žvejybos traleryje nėra idealios gyventi ir dirbti su operuota pėda. Bet žmogus prašo, o gydytojas dykinėja be darbo, tad Vaclovas ir sutiko imtis nago.

Suleido reikalingus vaistus, išpjovė ką reikėjo. Ir staiga pacientas šast ant grindų ir nebekvėpuoja. Išsigandęs gydytojas puolė jį gaivinti: pusti į burną, masažuoti krūtinę. Vos spėjo Vaclovas nusibraukti prakaitą nuo kaktos, kai pacientas vėl guli kaip negyvas. Teko vėl gaivinti. Pagaliau, be nuotykių sutvarsčius operuotą koją, mechanikas po valandos buvo nuleistas į savo VŽT. Iki to laiko traleris jau buvo spėjęs atsikratyti krovinio ir kartu su atsigavusiu mechaniku išplaukė toliau vagoti Atlanto arimų.

Praėjus daugiau kaip dvidešimčiai metų nuo mūsų bendrai praleistų dienų „Sovetskaja Litva“ denyje, su Vaclovu Stankevičiumi atsitiktinai susitikom Kaune. Tą pusmetį, praleistą jūroje einant laivo gydytojo pareigas, jis prisiminė su dideliu malonumu ir nostalgija. Manau, kad panašiai šiandien jaučia ir kiti medikai, paskyrę didesnę ar mažesnę savo gyvenimo dalį jūrai ir jos žmonių sveikatai.