Šviesos diena pranašauja metų derlių

Gruodžio 13-ąją minima Šviesos diena, sutampanti su kankinės šv.Liucijos vardadieniu.

Pasakojama, kad Liucija maldomis išgydžiusi savo sunkiai sirgusią motiną. Jai pasveikus, mergina su motina pardavė visą savo turtą, o gautus pinigus išdalijo vargšams. Tai nepatiko Liucijos sužadėtiniui, kuris įskundė ją teisėjams, o šie nuteisė sudeginti merginą ant laužo. Štai tuomet ji tapo krikščionišku šviesos simboliu. Įdomu, kad pagal senąjį (Julijaus) kalendorių gruodžio 13-oji sutapo su Kalėdomis.

Daugiau nei šimtmetį Šv.Liucijos diena minima liuteroniškoje Švedijoje ir pamažu plinta pasaulyje. Ši šventė – tai simbolinis priminimas, kad ir tamsiausiu metų laiku yra šviesos.

Anot etnologės Gražinos Kadžytės, Šviesos dienos šaknys siekia pagonybę, kai gruodį buvo pažymima žiemos saulėgrįža, nors tamsiausiu metų laiku mes gan neseniai pradėjome degti advento vainiko žvakeles. Šį sekmadienį uždegsime trečiąją.

Toks paprotys, laukiant šviesesnių dienų, atkeliavo pas mus iš Mažosios Lietuvos. Tad lietuviai porą savaičių anksčiau nei švedai pradeda tamsiuoju metų laiku degti žvakeles – pirmąją advento vainiko žvakutę šiemet įžiebėme gruodžio antrąją, o švedai Šviesos dieną pažymi gruodžio 13-ąją.

„Manau, kad mums, puoselėjantiems liaudiškas advento vainiko žvakelių deginimo tradicijas, nebūtina perimti Vakarų šalių paprotį švęsti ir Šv.Liucijos dieną. Tiesą sakant, jos viena kitą papildo, susipina. Štai ir senuosiuose liaudies spėjimuose apie orą atsižvelgiama į gruodžio 13-ąją teigiant, kad saulėti gruodžio 13-osios orai pranašauja gerus metus ir derlių“, – aiškino G.Kadžytė.