Iš kur atsirado šis mitas? Jei ilgą laiką praleisite tamsoje ar bent jau prieblandoje, pastebėsite, kad išėjus į šviesą reikia laiko, kol akys vėl pripranta prie normalaus apšvietimo. Kuo ilgiau prabūname tamsoje, pavyzdžiui, rūsyje, tuo ilgiau akys užtrunka, kol vėl prisitaiko prie šviesos.

Todėl ne vienam žmogui kilo minčių, kad tamsoje praleidus kelias paras atsigauti būtų labai sunku ar net neįmanoma. Ar tai tiesa?

Ir taip, ir ne. Žmogaus akys yra tarsi sudėtingas prietaisas, galintis prisitaikyti ir prie sudėtingų, nuolat kintančių aplinkos sąlygų. Jei tris paras praleistumėte tamsoje, vėliau dažniau mirksėtumėte, ašarotų akys, tačiau jau visai greitai būtumėte pamiršę, jog turėjote problemų išėję iš tamsos.

Yra buvę istorijų, kuomet žmonės tamsoje praleido ir daugiau laiko. Pavyzdžiui, 2010 metais 33 kalnakasiai Čilėje buvo įkalinti po žeme, kai šachtoje įvyko avarija. Jie išsigelbėjo, tačiau daugiau nei du mėnesius praleido beveik visiškoje tamsoje, turėdami minimalius komfortą užtikrinančius reikmenis. Vyrai buvo išgelbėti tik po 69 dienų. Ištrauktiems nelaimėliams buvo uždėti akiniai nuo saulės, kad akys prie šviesos priprastų palaipsniui ir joms nebūtų sukeltas šokas. Tai padaryta labiau dėl darbininkų komforto, o ne kokių nors medicininių priežasčių, nes stipriai ašarojančios, sudirgintos akys tikrai nebūtų malonu.

Šis diskomfortas kyla dėl to, kad vyzdžiai tamsoje išsiplečia, jog sugaudytų ir menkus šviesos spindulius. Išėjus į šviesą vyzdžiai turi greitai susitraukti, kad šviesos per juos patektų mažiau. Tačiau ilgą laiką praleidus tamsoje išsiplėtusiems vyzdžiams reikia šiek tiek laiko sugrįžti į normalią būseną.

Taigi, trys paros visiškoje tamsoje didelės žalos suaugusio žmogaus akims nepadarytų. Jos greitai prisitaikytų prie šviesos ir viskas sugrįžtų į savo vėžes.

Tačiau, kaip minėta straipsnio pradžioje, šis mitas turi dvi puses – kūdikiams ilgas buvimas tamsoje gali sukelti ir ilgalaikių pasekmių. Naujagimiai savo gyvenimo pradžioje turi būti šviesoje, kad pradėtų vystytis už regą atsakingi smegenų centrai. Vizualinė stimuliacija jiems yra būtina. Trys dienos tamsoje, tikėtina, didelės žalos nepadarytų, tačiau ilgesnis laikas be šviesos gali sukelti ilgalaikių padarinių ir sutrikdyti regos vystymąsi. Gydytojai teigia, kad labai mažų vaikų akyse dėl šviesos ir vizualinės stimuliacijos trūkumo gali pradėti vystytis į kataraktą panašūs sutrikimai, kurie nulemia ypač prastą regėjimą.

Taigi, žmogus per tris dienas tamsoje tikrai neapaks ir ilgalaikių pasekmių tikrai nepajus. Net ir kur kas ilgesnis tamsoje praleistas laikas didelių bėdų nepridarytų, nebent iš tamsos iš karto būtų žengiama į labai ryškią šviesą, kuri gali stipriai sudirginti akis. Tuo tarpu kūdikių organizmas nėra pasiruošęs tamsai. Šviesa jam reikalinga už regą atsakingų smegenų centrų vystymuisi.