NASA kosminis zondas „Messenger“ ratus aplink Merkurijų suka jau vienerius metus. Per tą laiką aparatas nesnaudė: nufotografuota beveik 100 tūkst. paviršiaus kadrų, sudarytas gravitacinis planetos žemėlapis, atliekami tikslūs altimetriniai matavimai, sudarantys sąlygas kruopščiai tyrinėti Merkurijaus paviršiaus darinius. Tačiau šią savaitę „Messenger“ (MErcury Surface, Space Environment, GEochemistry, and Ranging) misijos mokslininkai paskelbė apie naujus atradimus planetoje, skriejančioje arčiausiai Saulės. Panašu, jog šis pasaulis yra keistesnis nei buvo manoma iki šiol.

Planetos pluta storesnė arčiau pusiaujo ir plonesnė arčiau ašigalių. Tai leidžia manyti, jog Merkurijus turi skystą išorinį branduolį. Maža to, panašu, jog dangaus kūno branduolys yra didesnis nei jis galėtų būti tokio dydžio planetoje – manoma, jog jis sudaro net 85 proc. planetos skersmens. Žemėje branduolio proporcijos viso rutulio atžvilgiu yra gerokai mažesnės – Žemė turi mažesnį branduolį.

„Messenger“ duomenys byloja, jog po Merkurijaus pluta glūdi skysto geležies sulfido sluoksnis. Tai išskiria Merkurijų iš visų kitų uolingųjų Saulės sistemos planetų.

O štai topografinė aukščio amplitudė (skirtumas tarp aukščiausių ir žemiausių planetos paviršiaus vietų) Merkurijuje yra gerokai siauresnė nei Marse ar Mėnulyje. Įžymiausias Merkurijaus topografinis darinys – planetos šiaurinėse platumose, vidury vulkaninės kilmės lygumos plytinti aukštuma, kažkokiu būdu atsiradusi jau po lygumų susiformavimo.

Prieš 4 mlrd. metų susidariusios lygumos šiaurinėse Merkurijaus platumose sudaro apie 6 proc. planetos paviršiaus. Ryškus krateriai – naujesni smūginės kilmės dariniai, o blyškesni, gruoblėti – lava užlieti seniau susiformavę krateriai.

Keistų, mįslingų topografinių darinių nestinga ir stambiausio Merkurijaus smūginės kilmės kraterio „Caloris“ apylinkėse. Tai – vienas iš didžiausių kraterių Saulės sistemoje. Mokslininkai, remdamiesi „Messenger“ duomenimis, atrado, jog 1,5 tūkst. skersmens kraterio dugnas yra iškilęs aukščiau, nei kraterio šlaitų papėdėje plytinti paviršiaus teritorija.

Tai leidžia manyti, jog Merkurijuje reikšmingų topografinių pokyčių būta jau po to, kai šis krateris susiformavo – tikėtina, ne be tektoninių jėgų įsikišimo. Tiesa, tokiai prielaidai pagrįsti reikia daugiau įrodymų, kuriuos, kaip tikimąsi, kosminis zondas surinks per kitus misijos metus.