Kauno valstybinės filharmonijos fojė pirmą kartą Kaune eksponuojama vieno ryškiausių grafiko Augustino Virgilijaus Burbos kūrinių paroda.

Klaipėdiečio dailininko 70 metų jubiliejų pažyminčioje parodoje – naujausi, per pastarąjį pusmetį sukurti estampai, didelio formato linoraižiniai, kuriuos vienija bendra tema – Kristijono Donelaičio 300 metų jubiliejus.

"Tai nėra "Metų" iliustracijos, – perspėja A.V.Burba. – Nemoku nusakyti K.Donelaičio poveikio vien jo tekstais ar datomis. Ir nesvarbu, kas vyko mus skiriančiame laike. Jaučiu, mano giminės, tėviškės pradžia tęsiasi nuo tada ir iš ten. Toji žemė, pilna reginių, mažų ir didelių istorijų, dabar nešioja mane. Kasdien klausiu savęs – kas, kaip, kodėl, iš kur, kam... Tada ištirpsti donelaitiškose galiose, jo laikų medžio ošime, šešėlyje, didelės upės tėkmėje. Jos pradžioje – K.Donelaitis."

Taigi konkrečių vietovių – Tolminkiemio, Lazdynėlių – motyvai estampuose skleidžiasi kaip krašto kultūrinių, istorinių klodų ir asmeniškai suvokto ryšio su nenutrūkstančia tradicijų tąsa patvirtinimas. Pasak menotyrininkės Kristinos Jokubavičienės, paroda kupina vėjo gūsių, veržlumo ir kartu sunkaus žemiškumo.

Intensyviai dirbdamas, su džiaugsmu ir įkvėpimu tiesiog nardydamas savo stichijoje raižyti ir spausdinti, kalbėti linijomis ir dėmėmis, tradicine juodos ir baltos spalvų kalba, dailininkas gyvai prabyla į žiūrovo jausmus ir išgyvenimus, atsiskleidžia kaip ekspresionistinės raiškos kūrėjas. Jo grafikos kūrinių parodoje "Kalbėjimas. Balta ir juoda" gausu nutylėjimų, užuominų, lakoniškų mizanscenų.

"Viena juoda spalva atspaustas grafikos estampas suvokiamas dėl dviejų – ne tik juodos, bet ir baltos spalvos derinių, – pasidalija apmąstymais A.V.Burba. – Abi priemonės čia yra svarbios, lygiavertės, teigiančios kūrinio vertę. Įdomu, kaip spausdinimo formos raižymo etape tai, kas buvo atmesta išpjaunant, atspaude atsiveria svarbia ir būtina vertybe. Vertybe balto, kurio atžvilgiu kalba juoda."

Dailininkas prisipažįsta apie tai dažnai galvojantis, kai nužeria nuo darbastalio ir sušluoja saujas linoleumo, medžio drožlių. "Juk, pavyzdžiui, piešinį, tapybos darbą kuriantis neturi reikalo vengti fono/paveikslo pagrindo, savotiškai ignoruojant jį, net pašalinti: ten vaizdas dedamas ant plokštumos ir auginamas tik viena kryptimi, – į save. Popieriaus, drobės plokštuma neliečiama, vaizdas kuriamas tik uždedant. Žinia, tai nėra reta darant daugelį dalykų, vis dėlto dailininkas, dirbantis estampinės grafikos srityje, su tuo turi elgtis apgalvotai ir būti susikaupęs", – balsu mąsto menininkas.

Grafika, žaidžianti tik dviem spalvomis, laikoma nespalvota. Pasak menininko, nors priemonių pasirinkimas ir negausus, amato išmanymas leidžia sukurti pakankamai sudėtingą vizualų kalbėjimą.

"Vienaip ar kitaip elgiantis su medžiaga įženklinamos tavo estetinės nuostatos, kurias gali "skaityti" žiūrovas, – pastebi A.V.Burba. – Žinoma, jei suvokimas regėjimu yra adekvatus stebėtojo patirčiai. Egzistuoja ne tik logika, bet ir žaismė, akibrokštas."