Jis dar tik pradeda skintis kelią į šlovę, tačiau jo muzikavimas įvertintas ne vienu apdovanojimu, yra pripažintas Lietuvos ir tarptautinių konkursų laureatu. Su A.Gocentu susitikome po jo koncerto Kauno menininkų namuose, kur jis pasirodė duetu su pianiste Ona Gražinyte.

– Studijuojate Helsinkyje J.Sibelijaus akademijoje. Kokius įžvelgtumėte studijų užsienyje privalumus ir trūkumus?

– Manau, Suomijoje didesnės galimybės tobulėti. Žinoma, įvairūs žmonės, kita kultūra, gimsta naujos, kūrybinės idėjos. Vis dėlto sunku įsitvirtinti rinkoje, nes Suomijoje kol kas esu ne itin žinomas, nekalbu jų gimtąja kalba. Žinote, žmonės visada daugiau siūlo saviems.

– Kodėl pasirinkote studijas būtent Suomijoje?

– Suomijoje pasitaikė nerealus dėstytojas, todėl daug negalvodamas priėmiau sprendimą.

– Esate Lietuvos ir tarptautinių konkursų laureatas. Kokios patirtys buvo ypač svarbios, kurios padėjo siekti užsibrėžtų tikslų?

– Prisimenu tokias gilias pamokas, vakarus su dėstytoju Martti Rousi, kai mes grodavome Johano Sebastiano Bacho kūrinius valandų valandas. Tos pamokos man buvo įsimintinos. M.Rousi – tas žmogus, kuris savo istorijomis mane įkvepia. Jis pažįsta daugybę garsių, sėkmės lydimų muzikantų, kurie dalijasi savo patirtimis.

– Kaip apskritai prasidėjo jūsų muzikinė karjera?

– Mamos nuopelnas, ji atvedė mane į muzikos mokyklą. Tėvų palaikymas, ryžtas, pasiaukojimas padėjo nenuklysti nuo pasirinkto kelio. O violončelės instrumentas man tapo toks įprastas dalykas, kaip, pavyzdžiui, matematika ar chemija.

– O kaip sekėsi derinti su muzika vaikiškus norus? Gal buvote iš tų genialių žmonių, kurie neleisdavo sau išeiti į lauką žaisti futbolo neatlikę namų darbų.

– Nesu genijus. Norų turėjau tikrai įvairių, bet jų teko atsisakyti. Savo didžiąją dalį laiko, ištisas dienas skyriau grojimui. Futbolo ir krepšinio nežaidžiau gal apie dvejus metus.

– Ar nebuvo apėmusios mintys viską mesti?

– Niekada nenorėjau palikti muzikos. Tik prisimenu tokį momentą, kai mama atėmė iš manęs violončelę, negrojau keturias dienas, norėjo, kad pakeisčiau mokyklą. Deja, jai nepavyko.

Niekada nenorėjau palikti muzikos. Tik prisimenu tokį momentą, kai mama atėmė iš manęs violončelę, negrojau keturias dienas, norėjo, kad pakeisčiau mokyklą. Deja, jai nepavyko.

– Beveik trylika metų nepaleidžiate violončelės iš rankų, ką iš tikrųjų jums reiškia muzika?

– Sunku muziką apibūdinti žodžiais, bet tai lyg žaidimas garsais, tembrais, pauzėmis. Toks žaidimas, kuriuo norėčiau priversti savo klausytoją pajusti stiprias, sutirštintas nuotaikas. Svarbiausia, manau, kad klausytojas džiaugtųsi, pabėgtų nuo kasdienybės, susimąstytų ir neužmirštų svajoti.

– Kodėl pasirinkote violončelę? Ar iškart ją prisijaukinote?

– Mamos iniciatyva, liepė groti, tai ir grojau. Violončelė labiausiai artima tapo, ko gero, studijų metais, kai grojau po 4–7 valandas per dieną. Instrumentas pats suaugo su manimi. Manau, esi tuo, ką darai.

– Ar jūsų šeima susijusi su muzika?

– Mama yra pianistė, tėtis – gitaristas. Turiu dvi tetas muzikantes ir dėdę, kuris B.Dvariono mokykloje baigė trimito specialybę.

– Neseniai su pianiste Ona Gražinyte turėjote bendrą koncertą Kaune. Kokie įspūdžiai liko po šio koncerto?

– Manau, kad šis koncertas mums geriausiai pasisekė iš visų buvusių. Stengiamės sukurti jaukią atmosferą publikai, manau tai pavyko. Mačiau žmonių šypsenas, kurie užmerkę akis buvo kartųu su muzika, jos tyloje, aidėjo ir bravo šūksniai. Apėmė be galo malonus jausmas, kad muzika įsiskverbia ne tik į tavo, bet ir į kitų žmonių širdis. Žinote, toks magiškas pojūtis... Ačiū Kaunui.

– Kas iš tiesų svarbu grojant duetu? Kas nulemia, kokie kūriniai skambės koncerte?

– Man pasisekė groti duetu su merginomis, todėl aš stengiuosi jų klausyti, svarbu girdėti, suprasti vienas kitą. Žinoma, programą stengiamės sukurti kuo įvairesnę ir suprantamesnę. Pats renku, siūlau kūrinius, o jau damos nusprendžia.

– Įtemptas darbo grafikas, įvairūs koncertai. Sakyk, iš kur semiesi energijos ruošiantis psichologiškai, fiziškai sunkiam pasirodymui?

– Man svarbiausi du pagrindiniai dalykai – gerai išsimiegoti ir šokoladas. Nestovėti vietoje ir judėti į priekį man padeda žmonės, bendravimas, jų pozityvumas, kelionės.

– Gal yra ritualas, kurį atliekate prieš koncertą?

– Tam, kad nugalėčiau baimę, stresą turiu dirbti su savimi. Prieš pasirodymą stengiuosi labiau susitelkti, susikoncentruoti, pasiruošti ir atiduoti visą save. Daugiau stengiuosi apie nieką negalvoti.

– Esate dar jaunas muzikantas, ar sunku įsitvirtinti rinkoje? Labiau pačiam tenka būti muzikantu ir kartu vadybininku, o gal kas padeda?

– Iš tikrųjų man dar daug reikia mokytis, esu jaunas, daug naujų dalykų, naujų pradžių. Kalbant apie koncertų organizavimą, aš tik dabar pradedu labiau suvokti, kaip organizuoti koncertus ir kaip juos viešinti. Esu ir muzikantas, ir vadybininkas, tačiau kartais organizacinius reikalus padeda tvarkyti ir tėvai.

– Ar jūsų negąsdina, kad net ir genialūs muzikantai uždirba gerokai mažiau nei, pavyzdžiui, sportininkai ar popžvaigždės, o galbūt dirbti tenka daug daugiau.

– Kol kas dirbu ne dėl pinigų, o mano materialūs poreikiai gana kuklūs.

– Tradicinis klausimas – kokio pobūdžio muziką mėgsti atlikti? Koks labiausiai artimas širdžiai kompozitorius?

– Tik gerą muziką ir visai nesvarbu, kada ji buvo sukurta. J.S.Bachas ir Dmitrijus Šostakovičius – mano mėgstamiausi.