Jų – vos keturi, o bendra parodos mintis, kaip ir pavadinimas „Po regimybės paviršiumi“, sufleruoja, kad žiūrovai bus skatinami įžvelgti tai, ką galima tik įsivaizduoti, bet sunku išreikšti materialiame pasaulyje. Anot pačių autorių, juos „jungia jautrus santykis su tuo, kas sunkiai apibrėžiama ir sunkiai išlaikoma – atmintimi, laiko tėkme, vienatvės patirtimi, sapniškais vaizdiniais bei tarp regimybės ir nuojautos egzistuojančiais reiškiniais“.
Pastebiu, kad dauguma parodų koncepcijų bando išgliaudyti sunkiai apčiuopiamus dalykus – atmintį, būseną, vienatvę ar praeitį. Šiuolaikiniame mene šios temos dažnai tampa menininkų kūrybos atspirties tašku, tačiau nuolat kartojamos pamažu praranda savo įtaigumą, tarsi ilgai dėvėtas drabužis. Vis dėlto tai tampa savotiška romantika ir azartu pabandyti pavaizduoti tai, ką kiekvienas gali tik individualiai įsivaizduoti: koks objektas ar aspektas asocijuojasi su atmintimi, vidiniais konfliktais, vienišumu, asmenine patirtimi ar nuojauta.
Šioje parodoje didžiąją dalį darbų pristato dvi menininkės – Nomeda Mackevičiūtė-Rysgaard ir Dovilė Mažeikaitė. Žvelgiant į N. Mackevičiūtės-Rysgaard darbus, į akis krinta lėktuvų ir oro uostų simboliai – laukimas, skrydžiai, pačios oro transporto priemonės. Pirmasis, kairėje esantis darbas „Arčiau horizonto“, savo koloristika priminė Indrės Rybakovaitės tapybą. Viskas nugludinta, kiekvienas teptuko potėpis apgalvotas ir išbaigtas tiek, kad, regis, nebeįmanoma pridėti nė vieno papildomo taško. Jaučiamas tylus nerimas, bandymas suvaldyti vidinį chaosą ir tarsi nujaučiama artėjanti grėsmė.
Atsitraukusi nuo tokių minčių, pereinu prie kitų autorės darbų: „Prieš paliečiant žemę“ ir „Nakties baimė“. Labiausiai linkstu prie „Nakties baimės“ – mažame formate suvaldyta ne tik mintis, bet ir technika, o greta esantis darbas tokio įspūdžio nepalieka. Žvelgiant į jį, kyla jausmas, kad tapyta skubėjo, buvo nepakankamai įsijautusi ar neišgyvenusi vaizduojamos būsenos. Priešais kabantys darbai „Kur eiti?“ ir „Likęs“ sugrąžina į atmintį asmeninius potyrius – pirmąją kelionę lėktuvu vienai, viduje kilusią paniką dėl to, kaip pasieksiu kelionės tikslą, ir itin prastą orą. Pačiai autorei, gyvenančiai tarp dviejų šalių – Danijos ir Lietuvos, šie vaizdai jau tapę įprastais kasdienybės momentais.
Perėjus į kitą erdvę, pasitinka visiškai kitokie vaizdai – D. Mažeikaitės kūriniai. Keli jos darbai buvo eksponuojami ir ankstesnėje parodoje, todėl nustebau juos vėl išvydusi čia. Autorės kūryboje dominuoja objektai, mažo formato darbai ir skirtingos medžiagos. Paroda suskirstyta tarsi į atskirus kambarius, tad šioje erdvėje D. Mažeikaitės kūrinių itin gausu. Pradėjusi po truputį juos tyrinėti, pastebiu gana ryškų spalvų, technikų, pasikartojančių darbų ir simbolių margumyną. Lyginant su kitais autoriais, didelis darbų skaičius neleidžia atsitraukti ir iš tolo pažvelgti į bendrą visumą. Kūriniai susmulkėja, kai kurie tampa net kameriniai ar dekoratyvūs, tačiau nesuteikiantys didesnės vertės.
Įėjus į D. Mažeikaitės erdvę, pasijunti tarsi būtum autorės kambaryje: pusiau tvarkingai išmėtyti daiktai, ekranas, kuriame nuolat kartojamas filmukas, ir tam tikri aiškūs žmogaus polinkių simboliai. Ši erdvė leidžia pažvelgti į autorės pasaulį iš arti, tačiau kartu išryškina ir klausimą, kiek atskiri objektai ir jų gausa prisideda prie bendros parodos minties.
Pereinant į paskutinę erdvę, pasitinka „vaikinų“ zona – čia kukliai eksponuojami Benjamino Ančerio ir Pijaus Firsunino darbai. Didelį įspūdį palieka B. Ančerio kūrinys „Flame“ – ryškiai neoninės žalios spalvos darbas iškart patraukia dėmesį, nustelbia kitus kūrinius. Vis dėlto tai – ir privalumas, ir trūkumas: dėmesį prikaustantis kūrinys neleidžia pastebėti kitų. Atsistojus taip, kad minėtasis darbas liktų už nugaros, iškart atsiskleidžia kitų kūrinių savitumas. Tuomet žiūrėjimo kampas tarsi pasikeičia – atsiveria pilkų atspalvių paletė, o P. Firsunino darbai „Be pavadinimo“ ir „Procesas“ ima skleistis kitu matymo kampu. Čia ir pasitarnauja anotacijoje pateikta mintis: „Parodoje svarbią vietą užima ir sapno logika. Svajonės, nuojautos, mistiniai motyvai bei efemeriški objektai – tarsi orbai ar kitos sunkiai paaiškinamos šviesos formos – tampa tarpininkais tarp materialaus pasaulio ir vidinių išgyvenimų.“
Galiausiai paroda baigiasi. Einu koridoriumi, vis užmesdama akį į kiekvieną kambariuką. Čia atsiskleidžia jaunųjų menininkų tapybinės pažiūros, mąstymo ir charakterio ypatumai, jų baimės ir apmąstymai. Kiekvieno autoriaus charakterį galima atpažinti pamačius vos kelis jo darbus. Vis dėlto ši paroda man labiau primena ne konceptualią, o apžvalginę ekspoziciją. Autorių darbų pasiskirstymas kartais išbalansuoja bendrą vaizdą – vienur jų per daug, kitur per mažai. Kartu paroda tampa bandymu materializuoti tai, kas galbūt niekada negali būti iki galo materializuota. Kūriniai sunkiai susijungia į vieną bendrą temą, todėl sudėtinga kritiškai vertinti, kiek jie atliepia parodos koncepciją. Potemių daug, tad galiausiai paroda ima kalbėti apie viską.
Išeinant lieka jausmas, kad „Po regimybės paviršiumi“ labiau atveria keturių jaunųjų menininkų individualius pasaulius, nei sukuria vientisą bendrą pasakojimą. Kiekvienas autorius savaip tyrinėja atmintį, nuojautas, baimes ir vidines būsenas, tačiau ne visur šios temos susijungia į bendrą visumą. Galbūt tai ir yra šios parodos stiprybė – galimybė pamatyti, kaip skirtingai jauni menininkai supranta ir bando perteikti tai, ką ne visada įmanoma nusakyti žodžiais. Vis dėlto lieka klausimas, ar vien bendras noras pažvelgti giliau nei regimybė yra pakankamas pagrindas keturias skirtingas kūrybos kryptis sujungti į vieną parodą.
Tai galimybė pamatyti, kaip skirtingai jauni menininkai supranta ir bando perteikti tai, ką ne visada įmanoma nusakyti žodžiais.
Naujausi komentarai