Kosmosas, mokslinė fantastika, futurizmas – regis, tik priedanga skleistis kitai reikšmingai temai – žmonių tarpusavio ryšiui. Šiuo metu ši tema ypač svarbi, o kiek svarbus ryšys skaičiuojant paskutines savo gyvenimo minutes? Tolstant nuo gyvo žmogaus 16 000 km/val. greičiu? Galbūt ryšys tuomet – viskas, kas dar teikia viltį ir primena apie nykstančią gyvybę? „Bet ryšį mes turime užmegzti, kad mums būtų ne taip vieniša mirti“, – liūdnai ir viltingai nuskamba spektaklyje.

Nuo batų iki žvaigždžių

Būtų keista pradėti rašyti apie internetinį A. Leonovos spektaklį nepaminint pandemijos sukurtų aplinkybių, kurios sukausčiusios daugelį sričių, tarp jų – ir teatrą. Karantino ribojimai atėmė galimybę teatrą stebėti gyvai, patiriant savotišką bendrystę, tête-à-tête momento galią, tačiau išsivysčiusios technologijos ir kūrėjų išmonė tuojau pat pasiūlė sprendimo būdą – teatras internete.

Aktualu: spektaklį ir nūdieną sieja daugybė sąlyčio taškų – pradedant žmonių susvetimėjimu, baigiant mirties nuojauta ir karantino padiktuota nuotoline teatro forma. Nuotraukoje aktoriai A.Gaučas ir K.Lebedytė. NKDT nuotr.

Sprendimą padiktavo realus žmonių atitolimas, todėl spektaklio „Ryšys“ atveju tiesiog reikėjo kalbėti apie tarpusavio ryšį, apie nutolimą, kai pasaulyje šiuo metu kone vienintelis galimas kontaktas tarp žmonių – virtualusis. Apie ryšio svarbą šių dienų žmogui kalba pati A. Leonova: „Ryšys yra svarbiausia, kas liko spektaklio veikėjams, atsidūrusiems atvirame kosmose. Iš esmės, mes taip pat esame tokie astronautai, kiekvienas skrendantis savo kosmose, erdvėje, ir bandantys sugauti ryšį, prasmę, tai, kas kiekvienam iš mūsų yra svarbu. Palaikyti vienam kitą, ieškoti žmogiškumo bendraujant.“

Kai visuomenė tolsta vieni nuo kitų, kai nyksta gyvas kontaktas, svarbu stengtis išgirsti vienam kitą ir užmegzti vidinį ryšį.

NKDT labai greitai sureagavo į situaciją, ir tuojau po karantino paskelbimo žiūrovai galėjo išvysti virtualųjį spektaklį „Batsiuviai“ (rež. Antanas Obcarskas). Vėliau NKDT leidosi į dar didesnę avantiūrą ir sukūrė internetinį spektaklį „Facebook“ platformoje – „Mirgėjimas“ (rež. Augustas Gornatkevičius), o dabar ėmėsi internete transliuoti spektaklį „Ryšys“. Daugelio diskusijų objektu tapo virtualiojo meno sąvoka: žmonės svarsto, ar teatras, savo esme kuriamas gyvai, čia ir dabar, apsikeisti energijomis, gali būti tiek pat paveikus ir per kompiuterio ekraną?

Penki tipažai

Spektaklis prasideda nelaime – sprogsta kosminis laivas, ir visi penki astronautai skrenda į skirtingas puses. Vilties išgyventi – mažai, tačiau katastrofos akivaizdoje ji vis dar rusena. Viskas, kas dar likę astronautams – tai radijo ryšys ir senkančios deguonies atsargos. Visų jų istorijos ir tikslai skirtingi, tačiau juos vienija mirties nuojauta ir troškimas paskutinį kartą girdėti gyvą žmogų.

Apie tai, kas vyksta atvirame kosmose, žiūrovas sužino tik per veikėjų pokalbius, per jų palaikomą komunikacijos ryšį ir veido mimikas stambiu planu, tad svarbu sekti istorijos liniją, siekiant suprasti kiekvieno herojaus charakteristiką ir pačią veiksmo eigą. Vėliau, beje, yra ir kita siužetinė linija – praeitis, tačiau, siekiant suprasti dabartį, svarbu įsiklausyti. Tai galima interpretuoti ir kaip spektaklio potekstę – kai visuomenė tolsta vieni nuo kitų, kai nyksta gyvas kontaktas, svarbu stengtis išgirsti vienam kitą ir užmegzti vidinį ryšį.

Turbūt kiekvienas esame bent trumpam pagalvoję, kokie būtume, kokios mintys aplankytų, ką darytume, jei žinotume, kad mirtis čia pat, už kampo, ir kad ji neišvengiama. Spektaklyje atskleidžiami penki skirtingi žmonės ir penkios skirtingos reakcijos į tuojau pat užgesiančią gyvybę. Vieni ima panikuoti, kiti atsigręžia į religiją, dar kiti stoja į kovą ir katastrofiškoje situacijoje suranda vilties, o kai kurie tiesiog susitaiko su neišvengiamybe.

Rašytojas Janas Go (aktorius Arūnas Stanionis), kuris parašė knygą apie kosmosą, mirtį sutinka ramiai, tartum jos laukęs. Paklaustas, kodėl jis skrido į Marsą, prisipažįsta: „Skridau, kad užbaigčiau savo dienas.“ Kontrastingai viltinga ir gyvenimo ryžto kupina jaunoji Žaklina Pak V (aktorė Kamilė Lebedytė), kurios proprosenelis buvo pirmas žmogus, įžengęs į Marsą, tvirtu balsu teigia: „Aš esu Žaklin Pak V ir aš neturiu teisės pasiduoti panikai, ir dėl šeimos, ir dėl tėčio, ir visos žmonijos, aš privalau išlaikyti viltį ir ramybę net ir dabar.“

Čia atsiskleidžia ir kartų skirtumas, kuris spektaklyje gana ryškiai išreikštas: jauniausia veikėja spinduliuoja viltį ir ryžtą, o vyriausias – ramią išmintį ir susitaikymą. Vis dėlto, ar būtum jaunas, ar senas, kankina tas pats bendravimo ir tarpusavio ryšio troškimas.

Nutrūkę ryšiai

Vyraujant veikėjų kontrastams ir siekiui užmegzti ne tik komunikacijos ryšį, bet ir pasikalbėti iš tiesų, iš širdies, vienas po kito penki astronautai praranda ryšį, ir ekrane pasirodo užrašas „power loss“.

Deja, šie veikėjų praradimai nesujaudina tiek, kiek norėtųsi. Nors žiūrovas trumpai supažindinamas su kiekvieno iš jų praeitimi – trumpai atskleidžiami kosminėje misijoje dalyvaujančių veikėjų praeities fragmentai, kas jie ir kodėl dabar jie nutolę nuo žemės, susipažinti su veikėjais pavyksta trumpai ir paviršutiniškai, tad pasidaro sunku įsijausti į jų asmenybes ir su jomis susitapatinti.

Greičiausiai dėl to kalta spektaklio trukmė (jis netrunka nė valandos), nes spektaklis pasirodė ne iki galo išvystytas, apėmė jausmas, tartum žiūrint serialo seriją, nemačius jo pradžios ir nespėjus įsijausti į veikėjų charakterius bent tiek, kad jie iš tiesų pradėtų rūpėti.

O gal susitapatinti nepavyko, nes su kiekvieno veikėjo išnykimu iš ekrano – neaiškiai išreikšta, ar jis dar sugrįš, ar radijo ryšys atsiras, ar jo daugiau nebeišvysime – jį jau pasiglemžė kosmoso platybės?

Svarbų vaidmenį spektaklyje suvaidina muzika (kompozitorius Andrius Šiurys), spektaklyje skamba ambientas, atmosferinė muzika, sustiprinanti įtampos pojūtį. „Ryšio“ muzika monotoniška, bet atspindi spektaklio atmosferą – kosmoso begalinę apimtį, nata ar garsas tęsiamas, lyg neturėtų pabaigos, taip, kaip veikėjai keliauja kažkuria kosmoso kryptimi nesustodami.

Muzika atspindi dabartinį laiką. Praeities momentuose, kuriuose buvo atskleidžiama, kas tokie buvo veikėjai prieš išskrisdami į kosmosą, vyravo tyla.

Filmas ar spektaklis?

Nors virtualioji forma leidžia eksperimentuoti ir panaudoti tai, kas gyvame spektaklyje nebūtų taip paveiku (kaip atmosferos sukūrimas naudojant vizualinius vaizdo efektus, garso manipuliacija), vis dėlto kyla klausimas – tai kuo šis spektaklis skiriasi nuo filmo?

Viskas nufilmuota, sumontuota, veiksmas nevyksta čia ir dabar, o spektaklis netransliuojamas tiesiogiai. Atvirkščiai nei gyvame spektaklyje, vaizdas „Ryšyje“ primena filmo specifiką: jis vienaplanis, kur nukrypti žiūrovo žvilgsniui nusprendžia kūrėjai, o ne žiūrovas. Mes pripratę, kad spektaklyje galime padalyti savo dėmesį į skirtingus elementus – nuo scenografijos, atributikos, muzikos, fone vykstančio veiksmo iki kostiumų, pačių aktorių vaidybos, plastikos, gestų, mimikų ir jų tariamų žodžių. „Ryšyje“ didžiąją dalį spektaklio žiūrovas priverstas stebėti aktorius iš arti, jų mimikas, veido išraiškas (išskyrus praeities intarpus), tai primena filmų kamerų sukuriamus efektus ir atitolina nuo spektaklio įspūdžio.

Vargu, ar aktoriams lengvesnis uždavinys vaidinti tuščioms salėms ir vaizdo kamerai, nei pilnai salei žiūrovų. Be tiesioginio atgalinio ryšio vaidmuo tampa bekraujis, ne toks gyvas, labiau mechaniškas ir statiškas.

Tačiau skirtumas tarp filmo ir spektaklio yra: intarpuose, kuriuose vaizduojama praeitis, – kameros darbas statiškas ir scenos primena teatro plotmę. Atskirose scenose vyrauja tik kelios plotmės ir jos nekinta, visai kaip spektaklyje, nusileidus ir pakilus uždangai ir tuo metu pasikeitus scenografijai.

Spektaklis „Ryšys“ pritaikomas ir pokarantininiam laikotarpiui – gyvam pasirodymui teatro scenoje. Matyt, tokia ir buvo kūrėjų vizija: nekurti spektaklio specialiai virtualiajam pasirodymui, bet žvelgti į ateitį ir sukurti vėliau gyvam teatrui pritaikomą kūrinį.

Amžinos vienatvės link

Taigi, spektaklis „Ryšys“ – apie nutolimą ir to nutolimo terpėje bendražmogiškumo paiešką.

Svarbiausia spektaklio ašis – tarpusavio ryšys, kuris atspindi šių dienų tarpusavio bendravimo svarbą, nes jei išnyks ryšys, gal ir mes būsime tik kažkur savo erdvėje plaukiojantys, atitolę, tartum kosmonautai, ir judėsime link amžinos vienatvės, kaip „Ryšyje“ vienas nuo kito tolsta penki veikėjai, kuriuos vienija vienas svarbus dalykas – troškimas užmegzti ryšį. Spektaklio kūrėjai pabrėžia: „Paradoksalu, bet kartais tik atsitraukdami žmonės gali suartėti, įsiklausyti, išgirsti kito nuomonę ir suprasti, kurie dalykai gyvenime iš tiesų yra svarbūs.“

Esant tokios priešmirtinės būsenos, kokią patyrė spektaklio astronautai, regis, turėtų apimti panika, tačiau veikėjai kalbasi – žmogiškai ir atvirai, ir stengiasi sukurti bendražmogišką ryšį, trūkinėjant išoriniam ryšiui su pasauliu. Ir galiausiai visai išnykstant.

Kūrybinė komanda:

Režisierė A.Leonova, kompozitorius Andrius Šiurys, scenografė Irina Komisarova, vaizdo menininkas Artis Dzervė (Latvija), vaizdo operatorius Ridas Beržauskas, režisierės asistentė Jurgita Rudėnaitė, aktoriai: Nijolė Ona Lepeškaitė, Kamilė Lebedytė, Martyna Gedvilaitė, Andrius Alešiūnas, Arūnas Stanionis, Gintautas Bejeris.