Stipri pradžia
„Auros“ stiprybė visada buvo gebėjimas keistis kartu su šokiu. Nuo 1989-aisiais surengto pirmojo modernaus šokio festivalio Lietuvoje iki šiandienos tarptautinės programos praėjo daugiau nei trys dešimtmečiai, tačiau klausimas išliko panašus – ką kūnas gali papasakoti tada, kai žodžių nepakanka? Šią kryptį nuo pat pradžių formavo „Auros“ šokio teatro įkūrėja Birutė Letukaitė. Ji nuolat vedė šokį iš įprastų scenos ribų ir ieškojo naujų susitikimų su publika.
Šiemet į šį klausimą festivalis atsako devyniais renginiais iš šešių šalių. Vienas ryškiausių programos vardų – Izraelio ir Prancūzijos choreografė Sharon Eyal ir jos „Atidėtas liūdesys“, gimęs iš asmeninės patirties ir motinos netekties. S. Eyal kūryboje svarbus fizinis tikslumas, pasikartojantis ritmas, įtampa. Asmeninė patirtis čia nepasakojama tiesiogiai – ji perkeliama į kūną, kvėpavimą, judesio struktūrą ir atlikėjų tarpusavio santykį.
„Studijų Vokietijoje metu šį kūrinį man teko matyti Vysbadeno miesto teatre kaip žiūrovui. Trumpai tariant, kartočiau ir pavydžiu žiūrovams“, – pokalbį pradėjo Kauno šokio teatro „Aura“ vadovas Tadas Almantas.
Šiame šokio festivalyje žmonės ras visko – ir tie, kurie jau šokyje pažengę, ir tie, kurie tik bando jį pažinti.
Kita festivalio programos kryptis – Berlyne veikiančios trupės „cie. toula limnaios“ „Dulkių vaikai“. Čia susitinka šiuolaikinis šokis ir Gustavo Mahlerio muzika, o „dulkių vaikais“ vadinamas šiandienos žmogus, atsidūręs tarp praeities, dabarties ir ateities. Spektaklyje kalbama apie baimę, krizes, susvetimėjimą ir bandymą iš naujo rasti ryšį su aplinka.
Neslepiamas kūnas
Šių metų „Auros“ programoje kūnas tampa ir žaidimų aikštele, ir darbo priemone, ir žiūrovo žvilgsnio objektu. Liuksemburgo choreografės Jill Crovisier spektaklyje „The Game – Grand Finale“ žaidimas tyrinėjamas ne tik kaip pramoga. Trejus metus choreografė stebėjo, kaip skirtingose kultūrose jis tampa sportu, azartu, konkurencija, socialinių santykių modeliu ar virtualiojo pasaulio taisykle.
Visai kitokį santykį su kūnu siūlo portugalų kūrėjos Beatriz Mira ir Tiago Barreiros. Spektklio „the HorMoans“ veiksmas perkeltas į saunos aplinką – erdvę, kurioje kasdieniai socialiniai vaidmenys ima trūkinėti. Čia susipina fizinis šokis, humoras, įtampa ir balsas, o kūnas tampa pagrindine spektaklio medžiaga.
T. Almantas šio dueto darbą pats filmavo Gallus teatre Frankfurte.
„Norėjosi atitraukti akis nuo kameros ir išsižiojus žiūrėti fizinį, stiprų ir jausmingą jų šokį, kuriame nesislepiama už abstrakcijos, perdėm sustatytų aprašymų“, – atviravo menininkas.
Kūno ir žiūrovo žvilgsnio santykį nagrinėja ir Ievos Navickaitės spektaklis „The Stripper“. Buvusi „Auros“ trupės šokėja čia tyrinėja ribą tarp sceninio šokio ir striptizo.
„Spektaklyje ribos tarp sceninio šokio ir striptizo, žanrų priešprieša ar sugretinimas, kelia svarbių klausimų apie žiūrovo žvilgsnį, požiūrį į moters kūną, kūną kaip darbo priemonę“, – T. Almantas šiame darbe įžvelgė ir male gaze – vyriško žvilgsnio į moters kūną kaip objektą temą.
A. Mickevičius ir „TikTok“
Vienas netikėčiausių festivalio susitikimų – Adomas Mickevičius ir „TikTok“. Kaimyninės Lenkijos šokio teatras į Lietuvą atveža šviežiai paruoštą spektaklį „Vėlinės II“. Jo premjera Poznanėje įvyko vos prieš kelis mėnesius. Remdamasi viena kanoniškiausių A. Mickevičiaus poemų, choreografė Monika Błaszczak sukūrė įtraukią interpretaciją.
A. Mickevičiaus tekstas čia susitinka su liaudiška ir klasikine šokio tradicija, šiuolaikiniais judesiais ir socialinių tinklų estetika. Ritualai, atmintis, tapatybė ir santykiai susipina su judesiais, kuriuos šiandien galima atpažinti ir populiariojoje interneto kultūroje.
Spalio 1-ąją festivalis persikels į kino teatrą „Daina“. Žiūrovai čia pamatys šokio teatro „Aura“ premjerą „Kabaretas Favela“. Tai „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanoto režisieriaus Pauliaus Markevičiaus kūrinys, specialiai sukurtas istorinio kino teatro „Daina“ erdvėms. Jos taps gyvu miestu, kur žmonės dirba, kuria, įsimyli, ginčijasi, planuoja ateitį ir ruošiasi nakčiai. Vienoje erdvėje gali vykti pokalbis, kitoje – šokis, dar kitoje – visai kita scena. Žiūrovas pats renkasi, kur eiti ir ką stebėti.
„Kabarete Faveloje“ šoka vienuolika atlikėjų, tarp jų – ir pats T. Almantas. Būtent „Dainos“ erdvėje jis filmavo festivalio reklaminį vaizdo klipą, kuriame pasirodo Victor ir Susanna.
Šokis išeina iš scenos
„Aura“ ir šiemet neapsiriboja vien tik teatro scena. Spalio 4-ąją šokio kelionė prasidės Tado Ivanausko muziejuje, tęsis „Auros“ šokio teatro studijoje ir baigsis „Sinagogos Kompote“ erdvėse.
„Šokanti ekskursija Kauno gatvėmis“ kvies į miestą pažvelgti kitaip – ne tik klausytis pasakojimo apie jo architektūrą ir istoriją, bet ir trijuose stotelėse išvysti trumpus, intymius šiuolaikinio šokio pasirodymus, kuriuos dovanos atlikėjai iš Meksikos, Prancūzijos ir Italijos.
„T. Ivanausko muziejuje pristatomas daugelį apdovanojimų pelniusio profesionalo iš Meksikos ir dabartinio „Auros“ kolegos Pepe’ės Jaimeso darbas, po kurio šokio ekskursija persikelia gal net į netradicinę erdvę – Kauno šokio teatro „Aura“ studiją, kur Marine Fernandez, ilgametės patirties kaip „Aura“ turinti šokėja, nepriklausoma menininkė iš Prancūzijos pristato solinį darbą. Ekskursiją užbaigs Eriko Zarcone’ės ir Chiaros pasirodymas „Sinagogos Kompote“ erdvėse“, – festivalio maršrutą detalizavo T. Almantas.
Kiekvienas sustojimas, anot jo, ne tik nauja miesto istorijos detalė, bet ir asmeniškas, autorinis kūrėjo kūno pasakojimas. Kelionė baigsis pokalbiu, įspūdžių aptarimu ir bendryste prie užkandžių.
„Šiame šokio festivalyje žmonės ras visko – ir tie, kurie jau šokyje pažengę, ir tie, kurie tik bando jį pažinti. Todėl kviečiame visus“, – įsisukti į šokio ritmą kartu ragino T. Almantas.
Naujausi komentarai