„Eutopia“ projekto metu judu rengėte bendruomenės teatro spektaklius, tokius kaip „Somali Memoirs“ (liet. Somalio memuarai) ir „Mørkhed“ (liet. Tamsa). Šių spektaklių metu bendrai kūrybai subūrėte labai skirtingus žmones.

– Kaip užgimė idėja kurti bendruomenių spektaklius su žmonėmis, kurie lyg tol niekada nėra buvę scenoje? Ir kaip jie jautėsi vaidindami teatre?

– Brigitte Christensen (B. C.): „Eutopios“ kontekste mes sukūrėme tik šiuos du spektaklius, tačiau, aš bendruomenių teatro spektaklius statau jau daugelį metų. Tai darau ne tik įvairių socialinių visuomenės grupių integracijos tikslais, bet ir norėdama paskatinti bendruomenes tapti atviresnėmis. Šių pasirodymų metu ant scenos pasirodo niekada anksčiau to nedarę žmonės. Tai kone būtina sąlyga, tačiau jokių išankstinių atrankos kriterijų netaikome. Dalyvauti gali visi norintys. Tokia bendruomenių teatro esmė. Norint pažinti nuostabų, kone magišką teatro fenomeną, tereikia šiek tiek valios ir entuziazmo. Būvimas profesionalioje teatro aplinkoje, padeda atsiskleisti visų šių žmonių potencialui. Mūsų, kaip profesionalų, pareiga tą padaryti.

– Nikola Diklic (N. D.): Mes nesiekiame sukurti teatro laboratorijos ir kūrybinių dirbtuvių. Tai labai asmeniškas ir psichologiškai sudėtingas procesas. Mes negalime su bendruomenių spektakliuose pasirodančiais žmonėmis elgtis, kaip su profesionalais, nes jie tokie nėra. Visgi, privalome būti jiems reiklūs, nes jų kuriami pasirodymai turi būti profesionalūs. Tai nelengva, nes visi drauge turime išgyventi įvairias gyvenimiškas situacijas. Tačiau, būtent jos keičia šių žmonių mąstyseną, ar net gyvenimus. Negana to, mes privalome būti labai entuziastingi ir visiškai įsitraukti į procesą, nes jei to nedarysime, tai kaip mat bus pastebėta. Šie žmonės labai jautrūs, todėl tai didelis iššūkis ir mums, profesionalams. Tai labai gražu, bet mes privalome būti labai nuoširdūs. Kitu atveju, nieko nepasieksime.

– Jau minėjote, kad išankstinių atrankos kriterijų bendruomenių nariams neturite. Visgi, kaip pasirenkate bendruomenes, su kuriomis dirbate?

– B. C.: Paprastai mus dirbti kokioje nors vietoje pasikviečia vietiniai kultūros sektoriaus atstovai, kurie yra matę mūsų spektaklius, arba yra girdėję apie tai ką mes darome, ir norėtų, kad ką nors panašaus nuveiktume ir su jų vietine bendruomene. Kartu su jais mes įvairiomis priemonėmis skatiname vietinius žmones prisijungti prie projekto ir išmėginti savo jėgas teatre, organizuojame atvirus susitikimus, kuriuose gali dalyvauti visi norintys. Žinoma, pasitaiko ir išskirtinių atvejų. Pavyzdžiui spektaklyje „Mørkhed“ dalyvauti galėjo ne visi norintys. Kvietėme tik moteris.

– N. D.: Susirinko labai įvairaus amžiaus moterys iš labai įvairių socialinių sluoksnių. Buvo neapsakomai įdomu...

– B. C.: Žmonės, kurie įprastomis aplinkybėmis nė nebūtų susitikę, dirbo visi kartu.

– Kas paprastai nutinka tokių neįprastų bendradarbiavimų dėka?

– N. D.: Įdomu yra tai, kad pradžioje spektakliuose vaidinantys žmonės nepažįsta vieni kitų. Vis dėlto, ilgo ir sudėtingo bendros kūrybos proceso metu, šie žmonės tampa šeima. Kartu jie išgyvena labai daug dalykų, todėl nepaliauja bendrauti net ir teatro projektams pasibaigus.

– B. C.: Mes taip pat praleidžiame nemažai laiko mėgindami perprasti vietas, kuriose dirbame, ir užmegzti kontaktą su vietiniais žmonėmis. Tai labai svarbu, nes bendruomenių spektakliai privalo remtis vietinėmis patirtimis.

– Ar kviesdami bendruomenių žmones dalyvauti spektakliuose jūs iš anksto pasiūlote ir temą? Ar ji gimsta bendraujant su žmonėmis, vaidinančiais juose?

– B. C.: Iš pradžių mes stengiamės daugiau sužinoti apie miestą ar miestelį, kuriame dirbsime, apie vietinių žmonių patiriamus sunkumus ir jų istoriją, arba šios istorijos spragas. Atsižvelgdami į visą tai pasiūlome tam tikrus būsimo pasirodymo fragmentus, tačiau niekada nekuriame konkrečių scenarijų. Jie gimsta tik bendradarbiaujant su vietiniais, spektakliuose vaidinti pasiryžusiais, žmonėmis.

– N. D.: Mūsų darbo modelis primena Šekspyro laikų teatrą. Kaip ir anuomet, po kiekvienos repeticijos mes rengiame užrašus, kurių dėka galiausiai ir užgimsta istorija. Tai pats gražiausias būdas kurti teatrą. Scenoje vaizduojame šiuolaikines istorijas, tačiau neretai jas perkeliame į kitą vietą ir laikmetį.

– B. C.: Paskutiniame savo pasirodyme „Somali Memoirs“, rėmėmės tikromis spektaklyje vaidinusių žmonių istorijomis, tačiau scenoje jie buvo ne savimi, o įkūnijo fizinius ir psichologinius personažus. Tai tikras pasirodymas.

– N. D.: Šis procesas keičia jame dalyvaujančių žmonių mąstyseną ir turi ilgalaikių teigiamų pasekmių jų gyvenime. Esame dirbę su žmonėmis, lankiusiais įvairius terapinius užsiėmimus, kuriems jie nepadėjo. Tačiau, įsitraukę į mūsų kuriamo teatro procesus, jie pradėjo jaustis daug geriau. Mes tikime, kad skatinti žmonių atvirumą yra labai svarbu.

Mūsų darbo modelis primena Šekspyro laikų teatrą. Kaip ir anuomet, po kiekvienos repeticijos mes rengiame užrašus, kurių dėka galiausiai ir užgimsta istorija.

– B. C.: Mums tai taip pat labai didelis iššūkis. Nepaisant to, kad darome tai jau daugelį metų ir esame išvystę tam tikrus metodus, kiekvienąkart turime dirbti taip, lyg tai mums būtų pirmas kartas. Turime įgyti šių žmonių pasitikėjimą, kad jie mūsų lydimi sutiktų daryti visą tai, ko reikia.

– Kartu su „Eutopia“ inicijavote festivalį, vykusį gete ir įtraukusį tiek profesionalus, tiek vietinės bendruomenės atstovus. Gal galite apie festivalį papasakoti šį tą daugiau?

– B. C.: Tarptautinis Eutopios festivalis buvo sumanytas kaip vienas didelis renginys, turintis pradžią, vystymąsi ir pabaigą. Nesiekėme surengti skirtingų vienas po kito vykstančių renginių virtinės.

– N. D.: Tai buvo vientisas didelis penkias dienas trukęs renginys, kurio metu buvo galima išvysti tiek žymių menininkų pasirodymus, tiek įdomias vietinės bendruomenės įgyvendintus meninius projektus. Tokiu būdu mums pavyko apjungti abu šiuos meninės veiklos lygmenis, o tai vienas pagrindinių „Eutopios“ veiklos principų.

– B. C.: Festivalis vyko dideliame daugiaaukščių betoninių pastatų rajone, kuriame gyvena apie 7500 gyventojų ir kuris randasi vos už 4 kilometrų nuo Orhuso miesto centro. Šiuo metu apie 90 proc. rajono gyventojų sudaro užsieniečiai iš musulmoniškų kraštų. Jie nejaučia jokio ryšio su vietine bendruomene, o pastarosios nariai dažnai nedrįsta šiame rajone net rodytis, nes jis garsėja nusikalstamumu. Paskatinti ne gete gyvenančius žmones dalyvauti festivalyje mums buvo tikras iššūkis.

Festivalio metu, geto centre įkūrėme nedidelį kaimelį, kurį pavadinome „Eutopoliu“. Tai buvo vieta, kurioje žmonės galėjo praleisti kone visą dieną, užkandžiaudami ir lankydamiesi įvairiuose pasirodymuose. Siekėme įtraukti ne tik geto gyventojus, bet ir žmones gyvenančius už jo ribų, todėl inicijavome namų teatro pasirodymus, vykusius vietinių geto gyventojų butuose. Pavyzdžiui, privačiame bute parengėme trumpą Šekspyro Hamleto interpretaciją trukusią vos 20 minučių. Hamletas visada buvo populiari pjesė, tačiau ji dažnai laikoma pernelyg sofistikuota, todėl mes ją perkėlėme į namų aplinką ir suteikėme žmonėms galimybę po spektaklio aptarti jį neformalios vakarienės tame pačiame bute metu. Tai buvo nenusakomai nuostabi patirtis.