Šiuolaikinio šokio teatro „Aura“ žiūrovai yra mąstantys, kuriantys ir naujovių ieškantys žmonės, kurie, susėdę salėje, nelaukia, kol juos kas palinksmins. Taip teigia šio teatro meno vadovė, choreografė Birutė Letukaitė, pristatanti jau 25 kart ą vykstantį tarptautinį šokio festivalį „Aura“.

„Šiuolaikinis žiūrovas yra aktyvus žiūrovas, ir aš labai džiaugiuosi, kad tiek festivalis, tiek „Aura“ turi žiūrovą, kuris yra visuomenės žiedas. […] Žiūrovas ateina galbūt su savo klausimais ir tuose spektakliuose randa atsakymus. Arba jam iškyla klausimų ir jis apie tai mąsto, tie klausimai galbūt keičia jo požiūrį į daugelį dalykų“, – interviu LRT TELEVIZIJOS laidai „Naktinis ekspresas“ sako B. Letukaitė.

Šokio teatro „Aura“ meno vadovės teigimu, ją pačią, kaip žiūrovę, vis dar maloniai nustebina kai kurie šokio spektakliai, o vienas paskutinių choreografės atradimų buvo vasarą išvystas naujasis Italijos šokis, šiemet dominuojantis ir tarptautinio šokio festivalio „Aura“ programoje.

„Buvau visiškai pritrenkta po paskutinio spektaklio, kuriame šoka Chiara Bersani, puiki atlikėja, suaugusi moteris, kuri iš prigimties yra labai mažo ūgio. [...] pirmą kartą pamačiau tikrą meno kūrinį, kur jos specifinis kūniškumas panaudojamas kaip privalumas, kaip meno kūrinys. [...] Po to iš karto ėjau pas organizatorius ir sakiau – nusprendžiau pristatyti jūsų šokį Lietuvoje“, – pasakoja B. Letukaitė.

– Šie metai Jums yra neeiliniai – daugybė jubiliejų: šokio teatrui „Aura“, skaičiuojant nuo pačių pirmų repeticijų, – jau apie 30 metų ir jubiliejinis festivalis – 25-tas. Taigi noriu paklausti, kaip prasidėjo jubiliejiniai metai? Kaip Jūs patys jaučiatės? Ir kokia šiandien situacija?

– Na, situacija labai įtempta. Pradėjome dirbti po atostogų, kai visi teatrai dar atostogavo. Liepos 13 dieną turėjome suformuoti trupę, nes jau antrą sezoną „Aura“ – tarptautinė trupė. Rengėme atrankas, žmonės atvažiavo iš įvairių šalių, suformavome trupę ir kibome į darbus. Turėjome įvairiausių pasirodymų, parodų, atidarymų […].

– Norėčiau pradėti nuo istorijos. „Auros“ istorija yra tikrai labai įdomi. Ir pirmiausia įdomi Jūsų, kaip choreografės ir šokėjos, istorija. Kaune 1980 metais, kai įkūrėte pirmą šiuolaikinio šokio studiją, gyvavo Kiros Daujotaitės išraiškos šokio kolektyvas „Sonata“, kur Jūs buvote šokėja. Noriu paklausti, kas paskatino išeiti iš tos trupės ir kurti kažką savo? Ar tai buvo tiesiog naujų vėjų, modernesnių formų paieškos?

– Na, gal tai buvo visa eilė įvairiausių aplinkybių. […] Aš atėjau į „Sonatą“ po meninės gimnastikos, kai man buvo 16 metų. Atėjau, pamačiusi jų koncertą Muzikiniame teatre. Tada jie šventė dvidešimtmetį. Galiu pasakyti, kad, atėjus iš kito pasaulio, iš sporto pasaulio, man šis koncertas visiškai nepatiko. Man jis buvo per lėtas.

– Ar tai jau buvo modernus šokis?

– Ne, nebuvo jokio modernaus šokio. Tai buvo taip vadinamasis išraiškos šokis: basos merginos, apsirengusios graikiškomis tunikomis, fortepijoninė muzika – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Johannas Sebastianas Bachas... Ir aš, tuo metu būdama 16 metų, žvelgiau į tai kaip paauglė, atėjusi iš sporto pasaulio. Tai man buvo per lėta, neįdomu, nebuvo jokios ekspresijos.

– O kodėl tada atėjote šokti?

– Buvau aktyvi, nuo pat vaikystės visur aktyviai dalyvavau. Jei tik į mokyklą ateidavo užrašyti į būrelius, aš visur eidavau. Po gimnastikos tai buvo dėsninga. Draugė pastūmėjo – eik ten, ten bus gerai. Kai pradedi, viskas yra nauja, nieko nežinai, bet po truputį, po truputį… Ir po truputį praėjo dešimt metų. Iš viso ten praleidau 12 metų.

Per laiką viskas keičiasi: kai išaugi kolektyvo rėmus, įsisavini tai, kas ten duodama, norisi daugiau. Ir galbūt man norėjosi daugiau. Aš iš savęs pradėjau reikalauti daugiau, nei iš mūsų reikalavo vadovė.

Taigi mes, kelios entuziastingos mergaitės, susirinkdavome vasarą, kai salė būdavo tuščia, ir mankštindavome savo kūnus, net nežinodamos, kaip. Bet stengdavomės daugiau tampyti kojas, kad jos kiltų aukščiau.

– O ar matėte kokių nors pavyzdžių?

– Pavyzdžių nebuvo. Vienintelis pavyzdys buvo Chose Limono trupė. Vadovė išgirdo per Amerikos radiją, kad Maskvoje koncertuoja Chose Limono trupė, kurią ji žinojo kaip moderniojo šokio trupę. Modernusis šokis ir visos pagrindinės jo technikos susiformavo Amerikoje. Taigi ji išgirdo, kad ši trupė atvažiuoja į Maskvą ir koncertuoja.

Kitą dieną mes, dešimt merginų, sėdome į traukinį ir išvažiavome į Maskvą, turėdamos raštą iš buvusių Profsąjungų kultūros rūmų, kur bazavosi „Sonata“, kad tai – vienintelis Tarybų Sąjungoje išraiškos šokio kolektyvas. Kai atvažiavome ir susiradome Centrinę koncertų salę prie „Rosijos“ viešbučio (dabar ji nugriauta, o tada buvo didžiausia salė), bilietai buvo išparduoti. Bet su tuo raštu gavome bilietus į tris spektaklius, tris vakarus. Man iki šiol atrodo, kad tai mačiau vakar – jie paliko tokį didelį įspūdį! Man jie atrodė kaip dievai scenoje. […] Na, man baisiai patiko.

Tai mums padarė įtaką ir grįžusios statėme šokį pagal kompozitoriaus Aleksandro Skriabino preliudus ir dailininkės Jadvygos Lengvinaitės paveikslų ciklą. Pamačiau, kas tai yra, bet nesuvokiau iki tol, kol su K. Daujotaite nenuvažiavau į Dresdeną, Gretos Palucca vardo šokio mokyklą. Tuo metu ji jau buvo paversta baleto mokykla, nes [...] po karo Rytų Europoje visos to meto laisvojo šokio mokyklos buvo paverstos baleto mokyklomis. Bet kadangi G. Palucca buvo labai įžymi asmenybė, jai buvo leista ten dėstyti. Ji vedė pamokas ir tarptautinius vasaros šokių kursus. Ten pamatėme technikas, supratome, kur nuėjo pasaulis, kad jis šoka kitaip, negu mes šokame Kaune. Tai buvo didžiulis, pritrenkiantis įspūdis ir suvokimas, kad galima šokti be muzikos.

– Tai jūs, kelios mergaitės, 1980 metais susiburiate ir sugalvojate, kad irgi norite kažką daryti kitaip. Kaip viskas vyko? Kaunas juk buvo šokio centras. Juk ten buvo Modrio Tenisono pantomimos trupė, K. Daujotaitės trupė. Vadinasi, mieste buvo šokio kontekstas. Kaip vyko ta pradžia? Jūs, matydamos atsitiktinius pavyzdžius, vijotės pasaulį?

– Mes nesilygiavome, tiesiog norėjome daugiau. […] Buvo vasara, paprašėme, kad mus įleistų į salę (dabar tai – Girstučio salė). Galvojau, kad padarysime kažką kitaip negu „Sonatoje“. Bet sykiu maniau – būsiu čia, bet vis tiek bėgsiu ir ten.

Žinoma, prasidėjo ruduo, miestas – mažas, ­­iškart pasklido žinios, kad susikūrė kažkas naujo. Kelerius metus nežengiau to žingsnio – nepasakiau vadovei apie savarankiškus bandymus. Buvo gėda nueiti ir pasakyti, kad aš kažką darau pati. Tai kentėjau dvejus metus, o paskui, po dvejų metų, nuėjau pas ją į svečius ir su ašaromis atsiprašinėjau. Pirmas mūsų koncertas, nuo kurio skaičiuojame savarankiškus savo žingsnius, buvo 1982 metais.

– Koks tai buvo koncertas ar spektaklis?

– Tai buvo miniatiūrų vakaras, taip jį pavadinome. Atnaujinome kelis K. Daujotaitės statytus šokio numerius, taip pat pastatėme kažką savo pagal kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus vargonų muziką, M. K. Čiurlionio muziką. Ir pakvietėme ją į koncertą. Tą vakarą paskyriau jai, tai buvo jai dedikuotas vakaras. Tai buvo lyg ir susitaikymas.

– O kaip Jūs paskui gyvenote, ar pavyko rasti šokėjų? Vis tiek tai turbūt nebuvo taip lengva – juk šiuolaikinis šokis nebuvo populiarus. Kaip trupė vystėsi iki šių dienų?

– Šiuolaikinio šokio išvis nebuvo. Pirmais metais trupėje buvo tos merginos, kurios kažkada buvo lankiusios „Sonatą“, jos pradžioje sudarė branduolį. Po to praėjo metai, kai kurios buvo vienuoliktoje, kai kurios – dvyliktoje klasėje, įstojo į universitetus. Kitų metų rudenį mes išvis likome trys. Tai ką daryti? Nėra žmonių. Taigi nuėjome į mokyklas ir ant skelbimo lentų pakabinome skelbimukus: „Modernaus šokio grupė ieško šokėjų.“

– Ar jų atsirado?

– Taip, jų atėjo iš tų mokyklų, ir viskas. Aš buvau tokia pati, mano žinios buvo tokios pačios, gal tik tas troškimas kažką daryti buvo didesnis. Mes patys visko ieškojome, patys augome, visi tie šokėjai buvo užauginti.

Nežinau, kada, bet Kaune atsidarė choreografijos mokykla, kuriai dabar vadovauja buvusi „Auros“ šokėja Lina Pochvalina-Navardauskienė. Vilniuje irgi tik prieš trejus–ketverius metus buvusi „Auros“ šokėja Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė pradėjo vadovauti Baleto skyriui, jos iniciatyva ten buvo atidarytas Šiuolaikinio šokio skyrius.

O tada šokėjų niekas neruošė, iš viso nebuvo nieko. Viskas buvo daroma tuščioje vietoje. Ir didžiausia paskata buvo Dresdeno vasaros šokio kursai, į kuriuos išvažiuoti dar iki nepriklausomybės buvo tiesiog neįmanoma. Bet vėlgi, jei labai nori, atsiranda galimybių, atrodo, kad likimas tau padeda.

Važiavau į Lietuvos TSR kultūros ministeriją, kur tuometinis kultūros ministro pavaduotojas Dainius Trinkūnas, pamatęs mano išprotėjusias akis, sugalvojo būdą, kaip nuvažiuoti į Dresdeną.

Vilnius draugavo su Erfurtu. Jis sakė, kad nuvažiavo į Saugumą ir papasakojo, kad penkios mergaitės nori važiuoti į Erfurtą – tobulintis į kažkokius vasaros kursus. Taip mes ten ir išvažiavome – už savo lėšas, savo pinigus [...]. Ten reikėjo susimokėti už mokslą, gyvenimą, maitinimą. Bet aš tam žmogui be galo dėkinga, nes šešias vasaras buvo galimybė ten važiuoti.

O grįžusi aš rašiau ataskaitas, kaip mes tobulinomės Erfurte. Per metus laiko mes tą medžiagą įsisavindavome ir ėjome į priekį. Keitėsi mūsų kūnai, mūsų supratimas apie viską, keitėsi mūsų šokio estetika. Mes pradėjome formuoti savo programą, pastatymus.

1989 metais nuvažiavome į Taliną ir atstovavome Lietuvai, nors mes buvome mėgėjai. Taline vyko šiuolaikinės choreografijos festivalis. Iš Lietuvos nebuvo kam važiuoti. Mus ten nusiuntė Donaldas Trikulis, kuris dirbo Teatro sąjungoje ir buvo matęs mūsų pirmą festivalį, tai jis pasiūlė mums nuvažiuoti. Mes atstovavome Lietuvai, buvome tarp profesionalių teatrų – teatrų iš Estijos, Švedijos, Šveicarijos.

– Prieš 20 metų „Aura“ tapo profesionaliu kolektyvu, t. y. Kauno miesto šokio teatru. Kas tuomet pasikeitė? Ar jau buvo suformuota pilna trupė ir Jūs gaudavote atlyginimus? Ar tai buvo tam tikras postūmis?

– Tai, be abejo, buvo didžiulis postūmis. Ypač po Talino, kai apie mūsų pasirodymą buvo parašyta pirmuose Talino laikraščio puslapiuose, kai niekas netikėjo, kad buvo atvažiavę saviveiklininkai. Mes parodėme trijų dalių programą.

Ten lankėsi buvusi Operos ir baleto teatro šokėja Rūta Krugiškytė, tuo metu ji daug rašė. Ji buvo ten, pamatė mūsų pasirodymą ir buvo apstulbusi, nes net Vilniuje nežinojo, kas Kaune darosi. Ji po to daug kartų atvažiavo į Kauną, mes pradėjome vaikščioti po visas savivaldybes. Tai jau buvo laikas po nepriklausomybės.

Galų gale 1995 metais Tarybos nutarimu buvome įregistruoti, bet neturėjome patalpų. Lėšos buvo skirtos tokios nedidelės, kad tiesiog negalėjome mokėti net šokėjams. Tai buvo tik mano mažas atlyginimas ir akompaniatorės. Bet mes jau viena koja įžengėme į tą vežimą, kuris važiuoja su profesionalais. Kiekvienas metais dotacija didėjo, ir dabar tai tiesiog nesulyginama. […]

– O kiek dabar trupėje yra etatinių šokėjų?

– Mes turime 11 šokėjų etatų. Dar yra administracija, festivalio koordinatoriai ir viešieji ryšiai […]. Iš viso turime 20 etatų.

– Papasakokite apie tuos pokyčius. Pati paminėjote, kad antrus metus trupė yra tarptautinė. Pažiūrėjau net ir Jūsų spektaklius, iš tikrųjų – tik vienas–du šokėjai yra lietuviai. Kas atsitiko? Kodėl tokia situacija? Ar Lietuvoje nėra šokėjų? Kodėl trupė – tarptautinė?

– Visi šokėjai iki praeitų metų buvo užauginti „Auroje“. Tai – žmonės atėję iš niekur, ir jie visą laiką buvo auginami. Kelios mergaitės buvo atėję iš Kauno choreografijos mokyklos, bet vis tiek jie tik atėję iš karto negali lipti į sceną. Jie tiesiog turi pabūti mano priežiūroje.

Kartais klausiama, kodėl „Aura“ šoka skirtingų choreografų skirtingas choreografijas, bet šoka „auriškai“. Gal todėl, kad tai yra vadovo įtaka, to žmogaus, kuris prižiūri teatrą, kuris stato spektaklius ir kuris mato viziją, kaip teatras turi atrodyti, kokią energetiką nuo scenos jis turi skleisti. „Aura“ visada buvo kokybės ženklas – šoko „Auroje“ arba lankė „Aurą“. Ir dabar geriausi laisvai samdomi Lietuvos šokėjai, ypač vaikinai Mantas Stabačinskas ir Marius Pinigis (vienas lankęs „Aurą“ dešimt metų, kitas – šešerius metus), yra geriausi Lietuvoje šokėjai.

– Bet jie yra laisvai samdomi, o Jūsų etatiniai šokėjai yra užsienio šokėjai?

– Taip, jie išėjo dirbti kaip laisvai samdomi šokėjai. Suprantu, kad jie užaugo, taip, kaip vaikas šeimoje užauga, viską paima ir nori kurti kažką savo.

Kitas dalykas yra tas, kad šokėjų trūksta. Vyksta įvairūs projektai, visi kviečiami dalyvauti. O tas etatinis šokėjas turi kiekvieną dieną eiti pas mus į darbą ir nuo 10 val. dirbti, repetuoti. Jis negali būti laisvas ir pasirašyti dirbti su visais.

– O kaip užsienio šokėjai pas Jus sutinka dirbti už 500 eurų?

– […] Italijoje šokėjai gauna 1000 eurų, bet santykis tarp to, kiek ten kainuoja išsinuomoti butą ar kambarį ir kiek – čia, visų kitų paslaugų, maisto kainų, išeina visiškai tas pats. Pragyventi įmanoma. Ir dar prie buto nuomos pridedame 60 eurų, kad būtų lengviau. […]

Kai mes paskelbėme tarptautinę šokėjų paiešką […], gavome begalę gyvenimo aprašymų. Atsirinkę šokėjus pagal gyvenimo aprašymus, paprašome, kad jie atvažiuotų. Jie atvažiuoja tik pasirodyti ir pasibando mūsų repertuarą.

Mane nustebino, kad jie žino mūsų repertuarą, viską, kas įdėta į „Youtube“ ar „Vimeo“, visas ištraukas iš spektaklių jie yra matę. Jie pasiskaitę, jie žino ir jiems tai yra įdomu. Jie šokę įvairiausiose trupėse, pabaigę labai geras mokyklas. Ir jie sako – taip, mes norime čia būti.

Man buvo sunku atsirinkti. Praeitą rudenį aš iš penkių stiprių merginų turėjau atsirinkti vieną. Tragedija, kaip tai buvo sunku.

– Kaip Jūs formuojate repertuarą? Kas Jums yra svarbiausia? Kaip atsirenkate choreografus? Pasižiūrėjau sąrašą – bent jau Jūsų internetinėje svetainėje yra 37 spektakliai. Papasakokite, kaip Jūs šiandien kuriate teatro kontekstą?

– Kuriame įvairiai. […] Kiekvienas kūrėjas turi idėją arba muziką, kuri jam patinka, arba pasiūlymą, ateinantį iš išorės. Paskutinis pavyzdys – „Padaryk iš manęs jungiklį“. Tai atėjo iš kompozitoriaus Antano Jesenkos. Jis yra elektroninės ir elektroakustinės muzikos festivalio „Jauna muzika“ vadovas. Buvo kilusi idėja panaudoti Kauno kūrėjų sukurtą naują aparatuką, į kurį įrašoma įvairi muzika. Nuo judesio manipuliacijos erdvėje jis leidžia garsą. Tas bendradarbiavimas išsivystė į spektaklį.

Tada galvoju – gerai, turime tokį aparatuką, bet ką mes su juo darome? Kokią idėją mes naešame? Ir taip po truputį atrandi. Kai užsikabini už siūlo galo, prasideda vyniojimas, ir tada jau yra lengviau. Sunkiausia atrasti tą siūlo galą, kas tai yra. Būtent tas aparatukas man buvo jėga: ar žmogus įgauna jėgą, ar visuomenė, kuri gali manipuliuoti. Ir kaip aš su ja elgiuosi, kaip ją panaudoju, kaip ji keičia mane. Jėga – daugiaprasmiška. Aš galiu būti valdžios atstovas, kaip tuomet aš, turėdamas tokią jėgą, elgiuosi – galiu manipuliuoti kitais. […] Pabaigoje ta jėga yra kaip viltis. Vis tiek yra viltis, kaip ten bebūtų, turime turėti viltį [...]. Žodžiu, spektaklyje yra daug temų.

– Sakykite, o kaip žiūrovui pagauti tą siūlo galą? Štai Jūs minėjote įvairias temas ir šių spektaklių aprašymuose kalbate apie lytiškumą, vienatvę, socialines problemas. Tačiau, žiūrint į tokį ganėtinai abstraktų meną, kaip šokis, turbūt ne visada paprasta rasti tą siūlo galą ir suvokti akcentus, kuriuos sudeda choreografai ir šokėjai. Tai ar duotumėte patarimą žiūrovams, kaip ateiti pasiruošus į šiuolaikinio šokio spektaklį?

– Na, šiuolaikinis žiūrovas yra aktyvus žiūrovas, ir aš labai džiaugiuosi, kad tiek festivalis, tiek „Aura“ turi žiūrovą, kuris yra visuomenės žiedas. Tai yra žmonės, kurie ir patys kuria, kurie ieško naujovių, kurie mąsto, kurie tobulėja per meną, todėl jie lanko parodas, koncertus, teatrą. Jie mąsto teatre, jie nelaukia, atsisėdę į kėdes, kol juos kas nors palinksmins. Žiūrovas ateina galbūt su savo klausimais ir tuose spektakliuose randa atsakymus. Arba jam iškyla klausimų ir jis apie tai mąsto, tie klausimai galbūt keičia jo požiūrį į daugelį dalykų.

Paprastai kūrėjai parašo trumpą anotaciją, kad pastumtų žiūrovą į kelią, kuriuo pradėjo eiti kūrėjai, kurdami spektaklį. Jis gali, paskaitęs tuos kelis sakinius, nukreipti savo mintį, bežiūrėdamas atrasti ir skaityti tuos vaizdinius, simbolius, kompozicijas. Bet kiekvienas perskaito savaip – pagal savo išprusimo, jautrumo lygį, pagal savo gyvenimišką patirtį, pagal daugelį dalykų, nes ir kiekvienas žiūrovas yra labai skirtingas.

– 1989 metais Jūs surengėte pirmą festivalį. Taigi „Aura“, jau pati eidama nauju keliu, sumanė, kad reikia iš užsienio pasikviesti įvairių eksperimentinių grupių. Kaip kilo tokia idėja? Kas Jums buvo svarbu? Ką Jūs norėjote pasikviesti? Ir ką Jūs dabar norite pasikviesti?

– Prieš pat nepriklausomybę arba ant tos ribos, kai jau viskas virpėjo, buvo informacijos stygius. Kaip minėjau, mes jau buvome išvažiavę ir susipažinę su kitais šokėjais, kai dalyvavome Talino festivalyje.

Bet pati pradžia buvo, kai sutikau gerbiamus Norvaišas. Jie turėjo Krokuvos šiuolaikinio baleto trupės kontaktus. Jie pasiūlė sukontaktuoti su jais. Tada atėjo mintis juos čia pasikviesti. 1988 metais surengėme jungtinį koncertą su tais, kurie panašiai šoka.

Tokių nebuvo. Tik mes su Vilniaus „Polėkiu“ susidurdavome apžiūrose, nes ten buvo privaloma dalyvauti visiems mėgėjams. „Polėkis“ buvo toks kaip ir šiuolaikinis baletas, galima įvardinti – neoklasika. „Aura“ ir buvusi „Sonata“ buvo nei šioks, nei toks kolektyvas – nepriskirsi nei prie liaudies, nei prie sportinių šokių, kurie tada buvo vadinami pramoginiais. Mes visi susitikdavome. Galvoju – juos pasikviesiu, nes jie panašiai kuria, ir buvusią „Sonatą“, nors tuo metu ji kaip ir buvo pogrindyje.

Buvo labai negražiai pasielgta su K. Daujotaite. Kai jai suėjo pensinis amžius, sudarė tokią komisiją, kuri įvardino, kad tame kolektyve nėra meninio lygio ir ją tiesiog išvarė į pensiją. Bet visas kolektyvas, solidarizuodamasis su ja, kartu išėjo iš Profsąjungų kultūros rūmų. „Sonata“ dar bandė tęsti savo veiklą, kažkur gaudama patalpėles, dar kelerius metus egzistavo. Tai tos merginos, buvusios „sonatiškės“, ir dalyvavo tame pirmame festivalyje. […]

– Sakykite, o kodėl dabar nesikviečiate Lietuvos trupių į festivalį? Pastebėjau, kad pastarųjų metų programose daugiausia būdavo „Auros“ spektaklis ir svečių.

– Todėl, kad kviečiasi Vilniaus „Naujasis Baltijos šokis“. Anksčiau net buvo platforma ar net finansavimas, kuris gaunamas pastatymams po tuo skėčiu, ir įvairūs laisvi nepriklausomi kūrėjai iš tų lėšų gali statyti savo projektus, o paskui juos pristatyti šiame Vilniaus festivalyje. Pas mus yra didžiulė pasiūla iš visų kraštų, kur keliauju, dalyvauju įvairiose platformose. […] Nors „Naujasis Baltijos šokis“ neapsiriboja vien tuo Baltijos šokiu, jie atviri pasauliui, pristatomos įvairios trupės, bet ir lietuviai – ten, nes yra „Menų spaustuvė“, yra sudarytos sąlygos jauniems kūrėjams kurti, taigi jie ten gali pristatyti savo darbus.

O mes, rengdami festivalį vieną kartą metuose, norime praplėsti paletę. Norisi parodyti tai, ko niekada nebuvo Lietuvoje. Kaip įvardino šviesios atminties šokio kritikė Vita Mozūraitė, kurios pradžia buvo „Polėkyje“ […]: „Aura“ – kaip ledlaužis, kuris ėjo pirmas.“ Nebuvo nieko, mes laužėme tą pirmą ledą, kūrėme trupę, mokėme šokėjus, po nepriklausomybės kvietėmės mokytojus, choreografus, surengėme festivalį, rengėme seminarus visuomenei, specialiųjų poreikių žmonėms – akliesiems ir t. t.

– Pakalbėkime apie tas penkias festivalio dienas. Kas bus šiųmetiniame festivalyje? Kuo intriguojate žiūrovus?

– Šių metų – jubiliejinis festivalis. Nesureikšminu jubiliejų ir datų. Eina metai, ir kiekvienas festivalis yra svarbus bei įdomus, jei sugebi surinkti paketą, kurį pateiki žiūrovui.

Šiais metais iš naujovių yra pristatomas naujasis Italijos šokis. Tai man pačiai buvo didelė naujovė, nes galvojau […], kad Italija yra stipri klasikiniu šokiu, neoklasika ir gana geru modernu – yra gana stipri trupė „Zappala“, Vilniuje koncertavo „Aterballetto“. Vasarą nuvykstu į Pizą, kur mane pakvietė, ir staiga – naujasis Italijos šokis, pristatoma platforma. Tai mane baisiausiai nustebino, tiesiog pribloškė. Tai – visai kitoks, konceptualus šokis, įdomus, esantis ant performanso ribos.

Buvau visiškai pritrenkta po paskutinio spektaklio, kuriame šoka C. Bersani, puiki atlikėja, suaugusi moteris, kuri iš prigimties yra labai mažo ūgio. Nors esu mačiusi jau nemažai spektaklių su specialiųjų poreikių žmonėmis, pirmą kartą pamačiau tikrą meno kūrinį, kur jos specifinis kūniškumas panaudojamas kaip privalumas, kaip meno kūrinys. Ji yra ir judesio konsultantė Venecijos bienalėje, ir labai įdomi asmenybė.

Po to iš karto ėjau pas organizatorius ir sakiau – nusprendžiau pristatyti jūsų šokį Lietuvoje. Mes su Italijos užsienio reikalų ministerija atvežame penkias trupes.

– Na, aš suprantu, kad Jūs iš kažkur gaunate labai rimtą rėmimą, nes atsivežate nemažai užsienio trupių. Jei pas Jus atvažiuoja geriausi šokėjai dirbti už 500 eurų, kažkokiu būdu turbūt įkalbate atvažiuoti ir tas trupes užsienio. Ar tai nėra problema?

– Problemos įkalbėti nėra, problema yra nusiderėti honorarus. Tai yra didelė problema. Na, o dėl rimto rėmimo – atsiprašau sostinės, bet tai mane labai žeidžia. Sostinė kažkodėl yra sostinė, ir dabartinėje sostinėje visi renginiai gauna daug didesnį finansavimą negu kitų miestų. Ši neteisybė mane labai žeidžia.

Mes tikrai atiduodame visą širdį ir visas jėgas, nepasiliekame pinigų metams išgyventi, nes esame municipalinis teatras. Turėdami ribotą finansavimą, turime parodyti geriausią rezultatą, todėl deramės iki negaliu, kad pas mus sutiktų atvažiuoti už mažesnį honorarą, kreipiamės į ambasadas. Kauno savivaldybė yra festivalio rėmėjai. Bet be šių dviejų institucijų – Kultūros tarybos ir Kauno savivaldybės – būtų absoliučiai neįmanoma jo surengti.

– Dėkoju už pokalbį ir linkiu gero festivalio.