Šokti teatro scenoje, juolab – būti baleto šokėju, nebuvo Dainiaus Bervingio vaikystės svajonė. "Svajojau būti gaisrininku", – prisipažįsta Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) baleto trupės vadovas. Tačiau už sėkmingą karjerą D.Bervingis tik labai nedaug gali būti dėkingas likimui: jo pasiekimai – ilgus metus lieto prakaito ir begalinės aistros šokiui rezultatas.

Naujausia teatro premjera "Balius Savojoje", "Sevilijos kirpėjas", "Grafas Montekristas", "Dulkių spindesys", "Notrdamo legenda" – daugumos KVMT teatro spektaklių afišose D.Bervingio pavardė puikuojasi tiek kaip spektaklio choreografo, tiek kaip šokėjo. "Notrdamo legenda" šį sekmadienį bus pažymėtas D.Bervingio 20 metų scenoje jubiliejus. Jo išvakarėse kalbintas menininkas neslėpė: "Iš tikrųjų net baisu pagalvoti, ką aš dar galėčiau veikti be šokių."

– Ar kada nors susimąstėte, kad galėjote tapti ir kuo nors kitu? O gal vaikystėje ir turėjote tokią svajonę?

– Vaikystėje, kaip ir dauguma berniukų, svajojau būti gaisrininku. Taip pat mane labai žavėjo tėčio darbas, kuriame praleisdavau nemažai laiko. Jis dirbo Kauno elektros tinkluose operatoriumi. Man, mažam berniukui, tų mirguliuojančių mygtukų gausa atrodė labai viliojančiai. Tuo metu atrodė, kad užaugęs ir aš pasirinksiu tokią profesiją.
Iš tikrųjų net baisu pagalvoti, ką aš dar galėčiau veikti be šokių. Be šių teatro sienų, be žmonių, kurie supa mane kasdien, be scenos, be prožektorių šviesos, jau nebeįsivaizduoju savo gyvenimo.

Žinoma, būtų galima užsiimti pedagoginiu darbu, kurį ir šiandien dienai dirbu. Mokau vaikus šokio paslapčių. Tačiau tas jausmas, kai užlipi į sceną, jauti publikos alsavimą, girdi jų reakcijas, plojimus yra neapsakomas dalykas. Tai atperka ilgas repeticijų valandas, nes mums, artistams, visas gyvenimas – repeticijos. Spektakliai užtrunka tik keletą valandų. Todėl kiekvienas išėjimas prieš pilną žiūrovų salę yra labai svarbus momentas. Žiūrovų atsakas ir aplodismentai – geriausias įvertinimas.

– Kokiomis aplinkybėmis pradėjote savo karjerą Kauno valstybiniame muzikiniame teatre?

– Viskas prasidėjo prieš 20 metų, kai pradėjau mokytis Kaune. Tėtis pamatė skelbimą, kad Kauno muzikinis teatras ieško šokėjų. O man, penkiolikamečiam paaugliui, nuo septynerių metų šokusiam sportinius šokius, tai pasirodė puiki galimybė. Į atranką atėjo apie dešimt žmonių. Baletmeistrė Irena Ribačiauskaitė liepė atsistoti į pirmąją poziciją. O aš net nenutuokiau, kas tai yra. Ir tik tada, su geriausiu savo draugu supratome, kad čia kalbama apie baletą, su kuriuo dar niekada nebuvome susidūrę. Tačiau atranką įveikėme. Kadangi man buvo tik penkiolika, įdarbinti manęs teatre negalėjo, todėl pasiūlė dirbti stažuotoju. Nuo tos dienos žingsnis po žingsnio pradėjome susipažinti su baletu.

Mums labai padėjo baletmeistrė I.Ribačiauskaitė ir maestro Jurijus Smoriginas, kurie negailėjo savo laiko, stengėsi mus supažindinti su klasikiniais šokiais.
O teatras mums labai patiko. Sužavėjo atmosfera, darbo specifika. Su draugu nusprendėme pasilikti. Gavome ir pirmą atlyginimą – 80 litų, kurie tuo metu mums atrodė beprotiški pinigai.

Baigus mokyklą, kirbėjo mintis apie choreografijos studijas. Jau tuo metu šiek tiek kūriau mažus, trumpus etiudus su šokių partnere. O žinių, reikalingų choreografui dar trūko. Nusprendžiau mokslus tęsti Klaipėdoje. Baletmeistrė nebuvo patenkinta tokiu mano sprendimu, nes jau tuomet buvo jaučiamas vyrų šokėjų trūkumas. Susitarėme, kad grįšiu, bet ji tuo labai abejojo.

Po penkerių studijų metų ir darbų Klaipėdos muzikiniame teatre sulaukiau skambučio iš buvusio Kauno muzikinio teatro direktoriaus Ginto Žilio. Buvau įsitikinęs, kad kvies dirbti šokėju Kaune. Tačiau Klaipėda man labai patiko, buvau apsisprendęs pasilikti ten. Susitikęs su teatro direktoriumi, išgirdau pasiūlymą tapti Kauno muzikinio teatro baleto trupės choreografu. Labai nustebau. Apsvarstęs visas galimybes, pasitaręs su tėvais, nusprendžiau pasiūlymą primti ir grįžti atgal į Kauną, kuriame dirbu iki šiol.
– Pasiruošimas spektakliams, repeticijos užima daug laiko. Ar lieka laisvo laiko?

– Visi stebisi ir klausia, kaip aš viską spėju. Jei labai nori, viską galima suderinti. Atrasti laiko tiek šeimai, tiek draugams. Žinoma, kartais negali dalyvauti šeimos šventėse, nes turi vaidinti spektaklyje. Tačiau turime beveik visą vasarą atostogų, per kurias galime atsigriebti už visus metus. Teatro žmonėms jau taip lemta, kad kai visi ilsisi, mes dirbame, o kai visi dirba, sakykim, pirmadieniais, poilsiaujame.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado stepo grupė "Funny beat"?

– Pradininkas buvo kolega ir mano geriausias draugas Gintaras Visockis. Mus sužavėjo stepo grupė "Riverdance". Nesuvokėme, kaip kojomis įmanoma išmušti tokius ritmus, daryti tokias variacijas. Nebūtume mes jauni ir užsispyrę, jei nebūtume pabandę tai padaryti patys.

G.Visockis kažkur troleibusų liejykloje išliejo nuo žemės nepakeliamus pirmuosius mūsų stepo batus. Ir pradėjome repetuoti. Klaipėdoje lankiau keletą seminarų, kuriuose įgijau šiek tiek žinių. Pirmąkart pamačiau, kaip iš tikrųjų atrodo stepo batai. Po kurio laiko G.Visockis nusprendė, kad reikia įkurti stepo trupę. Jis tikėjo, kad galime paruošti solinį keturių vaikinų grupės pasirodymą. Man ši mintis neatrodė reali. Nemaniau, kad mes sugebėsime tai padaryti. Tačiau Gintaro atkaklumas lėmė, kad mes įgijome žinių, dalyvavome seminaruose, žiūrėdavome vaizdo įrašus, repetuodavome naktimis ir paruošėme solinį "Funny beat" koncertą. Po koncerto gavome daug užsakymų, kvietimų pasirodyti.

Dabar gyvenimas pasisuko taip, kad netekome vieno savo grupės nario. Todėl šiuo metu yra pauzė. Ateityje, manau, tęsime savo veiklą, nes potencialių ir norinčių šokti vaikinų tikrai yra.

– Ar jaučiate konkurenciją?

– Tarp šokėjų konkurencija yra visada. Jei jos nebūtų, dingtų noras dirbti ir tobulėti. Tai suteikia motyvacijos, kuri yra labai reikalinga. Žinoma, priklauso ir nuo to, kaip konkurencija pasireiškia. Jei kokiais negražiais ar piktybiškais poelgiais savo kolegoms, tai nėra normalu. O jei tai natūrali ir sveika konkurencija, kuri priverčia nestovėti vietoje ir augti, viskas yra gerai.

– Ar šokis kada nors buvo tapęs rutina?

– Buvo. Yra tokių personažų, kurie patinka ir tinka, tačiau būna tokių, kuriuos turi vaidinti, nepaisant to, kad tas vaidmuo tau nėra prie širdies. Niekam nesvarbu, ar tu tądien blogai jautiesi, ar esi pavargęs. Scenoje turi to neparodyti, viską padaryti iš pirmo karto. Aišku, jauti atsakomybę prieš žiūrovą, kuris tąvakar atėjo į spektaklį. Stengiesi daryti tai, ką tuo metu gali geriausia.

– Ar jaunimas noriai domisi šokiu?

– Jei man, septynerių metų berniukui, būtų pasakę, kad šoksiu baletą, būčiau nusijuokęs ir nepatikėjęs. Tuo metu baletas reiškė pūstus mergaitiškus sijonus ir vyrus, šokančius su triko.

Šiais laikais baletas yra labai plati sąvoka. Klasikinis šokis-baletas yra visų šokių pagrindas. Nežinau nė vieno šokio stiliaus, kuriam nereikėtų klasikos pagrindų.
Džiugu, kad jaunimas noriai domisi šokiais. Tie patys Lietuvos ir užsienio televizijos projektai, internete esančių vaizdo įrašų gausa, platus šokių spektras daro įtaką visuomenei. Jie mato, ką galima pasiekti tikslingai ir profesionaliai dirbant.

– Iš ko semiatės kūrybinio įkvėpimo?

– Šeima labai įkvepia. Išgirsti gerą muziką, išvysti puikią choreografiją – ir ji tave įkvepia kūrybai. Kartais studijoje gali prabūti valandų valandas ir jokia idėja nešaus į galvą. O kartais užtenka vos penkiolikos minučių, ir mintyse jau sukasi, kaip viskas turėtų atrodyti vizualiai.

– Smagiau būti šokėju ar choreografu?

– Tai priklauso nuo laiko. Kažkada labai smagu buvo būti šokėju, o dabar man patinka choreografo darbas. Visą gyvenimą juk nešoksi, o choreografu gali būti daug ilgiau. Šokėjas scenoje pirmiausia privalo atrodyti estetiškai, sceniškai. Visada geriau pajusti tą tinkamą laiką ir išeiti pakelta galva, nei laukti, kol tavęs atsisakys. Būna labai nemalonu pasakyti šokėjui, kad jis nebetinkamas scenai. Tačiau supranti, kad kitos išeities neturi, toks tavo darbas.

– Kodėl baletas nesulaukia tokio dėmesio kaip šiuolaikiniai šokiai?

– O kas yra šiuolaikinis šokis? Į šį klausimą, kuo skiriasi šiuolaikinis šokis nuo modernaus, man yra atsakę vienas ar du žmonės. Labai dažnai patys choreografai maišo šių stilių šokius. Pavyzdžiui, anksčiau patekti šokti į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą būdavo beprotiškos eilės ir atrankos. O dabar jau nebežiūri, ar esi labai techniškas, išmanai klasikinius šokius. Nebėra iš ko rinktis.

Būtent mes turime užauginti tokią jaunąją kartą, kuri domėtųsi ne tik populiariųjų stilių šokiais, bet neužmirštų ir klasikos. Žinoma, viena iš pagrindinių problemų – finansai. Geras ir profesionalus šokėjas nesutiks dirbti teatre už atlygį, iš kurio neįmanoma pragyventi, išlaikyti šeimos. Kam jam vargti, jei užsienyje užsidirbtų keliskart daugiau? Laikai, kai galėjai dirbti iš idėjos, baigėsi. Teatre dauguma žmonių dirba per kelis darbus. Todėl teatras jiems gaunasi vos ne kaip hobis.

– Kaip Lietuva atrodo pasauliniame klasikinių šokių kontekste?

– Lėtai, bet užtikrintai judame pirmyn. Aš visada sakiau, kad nesame prastesni už kitus šokėjus. Turime labai gerų spektaklių, režisierių ir šokėjų. O šalis mūsų maža. Reikia tik dirbti ir reikalauti iš savęs daugiau nei įprasta, ir viskas yra pasiekiama.

Turime spektaklių, kurie savo profesionalumu, choreografija, muzikos pasirinkimu, scenografija, kostiumais ir taip, kaip kaip sugeba įtraukti žiūrovus, prilygsta pasauliniam lygiui. Tokių spektaklių nėra gėda parodyti, jais reprezentuoti mūsų šalį.

Aišku, judame galbūt ne taip greitai, kaip norėtųsi. Bet tenka susidurti su įvairiomis problemomis. Manau, kad lietuvių šokių tendencijos tikrai gerėja.