Tradicinis duetas

Šį kartą režisierius ėmėsi jam jau puikiai pažįstamos XX a. amerikiečių rašytojo Thorntono Wilderio dramaturgijos. Spektaklis, turėjęs tapti pagal šio dramaturgo kūrybą anksčiau pastatytų, ypač didelio atgarsio sulaukusių spektaklių "Mūsų miestelis" (1982) ir "Ilga Kalėdų vakarienė" (1991) tęsiniu.

G.Padegimas – ne tik daugiausia T.Wilderio pjesių inscenizavęs režisierius šalyje, bet ir vienintelis. Tad einant į premjerą nekantriai tenka laukti trijų skambučių, pakviečiančių užeiti į salę. Kaip režisierius regi jam puikiai pažįstamą T.Wilderio kūrybinį palikimą įpusėjus XXI a. antrajam dešimtmečiui? Kuo spektaklis bus panašus ir skirtingas, palyginti su praėjusio amžiaus pabaigoje pastatytais spektakliais?

Šie klausimai kirbėjo mintyse jau sėdint savo vietoje ir žvelgiant į tuščioje scenoje sustatytas kėdžių kompozicijas, papuoštas fotografijomis iš minėtų pastatymų. Deja. Entuziazmas leistis į įdomią kelionę ieškant atsakymų greitai išblėsta. Prasidėjus spektakliui vis kažko lauki ir giliai tiki ta viltimi, bet pasibaigus pirmai daliai supranti, jog spektaklis mažai tesikeis – vystysis taip pat lėtai, atpažįstamai ir asketiškai poveikio prasme ir, regis, bus labiau įdomus patiems jo kūrėjams nei žiūrovams.

Temų aktualumas

Tiesa, iš trijų vienaveiksmių pjesių "Kūdikystė", "Vaikystė" ir "Upės po žeme" sudaryto spektaklio siužetas pakankamai aktualus, ypač – šiandienės Lietuvos kontekste.

Vis didėjantis nesusikalbėjimas šeimoje, vėliau ir visuomenėje, patyčios, tėvų pernelyg paviršutiniškas dėmesys savo atžaloms ir kitos blogybės ardo šeimas – tautos pagrindą. Šia prasme spektaklis virsta bendravimo mokykla, iš kurios išėjus galima realiai keistis ir kartu keisti pasaulį. Būtent keistis pačiam, o ne keisti kitą. Arba bent jau šio spektaklio metu pabūti vienybėje. Šioje mokykloje galima pasimokyti iš pozityvių ir negatyvių bendravimo pavyzdžių, apimančių tris žmogaus amžiaus tarpsnius – kūdikystę, vaikystę ir paauglystę.

Išgrynindamas giliaprasmius dialogus ir įpindamas savo asmeninę patirtį T.Wilderis siūlo tėvams į naujagimius ir vaikus žvelgti visai kitomis akimis nei įprasta, ne kaip į nieko nesuprantančias kvailutes būtybes, o kaip lygus į lygų. Kiekviena spektaklio dalis – savitas ir individualus, tiesiogiai tarpusavyje iš pirmo žvilgsnio nesusijęs spektaklis, kuriame vis skirtingus personažus vaidina tie patys aktoriai. Tačiau visas dalis kažkas vienija. Tad viena pagrindinių užduočių žiūrovui – surasti tai, išgirsti tos po žemėmis tekančios upės tėkmę. Pasirinkdamas būtent šias T.Wilderio pjeses G.Padegimas pataiko tiesiai į dešimtuką, ypač – artėjant ir didžiosioms metų šventėms, neatsiejamoms nuo tarpusavio supratimo ir įsiklausymo į kitą būtinybės.

Tarp scenos ir realybės

T. Wilderio kūrybai būdinga tai, jog vaizduodamas žmogaus kasdienybę kartu jis užčiuopia ir metafizinę egzistencijos plotmę. Skaitant jo tekstus negali nepajusti, kad tai yra ne tik socialinio, buitinio gyvenimo refleksija, bet ir kažkas daugiau, ir tas kažkas verčia į vaizduojamų personažų, kartu ir savo, būtį pažvelgti tarsi iš šono ir taip ją įvertinti iš naujo. Tarytum egzistencinė terapija.

Suvoki, kad ši mūsų fizinė būtis yra be galo laikina, o mes taip ją nuvertiname leisdami sau kasdien daryti klaidas, iš kurių pati skaudžiausia – atsainus dėmesys artimam, kai tiesiog girdime tik save, užuot girdėdami kitą, užuot pasakydami jam: kaip gera šiandien jį matyti. Taip jau yra, kad tik kažką praradę pradedame tai vertinti. Spektaklis primena šią tiesą. Ir nebūtinai tai konkretus žmogus, bet ir praėjęs laikas, kaip vaikystė ar ši diena, kuri rytoj jau bus praeitis.

Žvelgiant iš tos atsitolinimo distancijos, pats gyvenimas atrodo kaip vienaveiksmė drama. T.Wilderio pasiūlymu į žemiškąją būtį pažvelgti būtent taip pasinaudoja ir G.Padegimas. Kamerinė teatro erdvė ypač tinkama šiai terapijai. Aktoriai ne tik vaidina visai šalia sėdinčių žiūrovų, bet ir gana dažnai įeina ar išeina iš salės pro žiūrovus, o spektaklio pabaigoje tiesiog prisėda šalia.

Paskutinėmis akimirkomis suskambus čia ir dabar gitara grojamos dainos melodijai ir "gyviems" aktorių balsams, skirtis tarp to, kas suvaidinta, ir kas realu pradeda nykti, taip tarytum netiesiogiai spektakliui persikėlus į šiandienę tikrovę. Tuomet pajunti jau net ne aktorių kuriamus personažus, o juos pačius.

Labai apmaudu, kad tai įvyksta tik paskutinėmis akimirkomis, o iki tol per ne tokį ir trumpą spektaklio laiką komunikacija su anapusybe labai dažnai trūkinėja ar visai nutrūksta, todėl tenka ir panuobodžiauti ar net nusnūsti – lyg žiūrint iš praeities archyvo atklydusią laidą apie tėvų ir vaikų santykius.

Apskritai lieka neaišku, kodėl muzikinių momentų (paprastai būdingų režisieriaus darbams) spektaklyje yra tiek mažai – tiek gyvai atliekamų, tiek girdimų iš įrašo. Scenoje karaliauja verbalinis žodis ir klasikinio teatro modelio principai, rodydami nosis "visokioms" šiuolaikinio postdraminio teatro įmantrybėms. O citatos iš ankstesnių režisieriaus spektaklių taip ir lieka "įšalusios", nesuteikiančios tos siekiamo ir laukiamo papildomo prasminio krūvio.

Seklumos ir slenksčiai

Nesiekdamas sušiuolaikinti dramaturginio teksto, režisierius scenoje atveria rašytojo vaikystės dvasią, kartu ir žavinčią, ir atrodančią kiek senamadiškai. Įdomu stebėti, kaip žmonės atrodė, bendravo ir mąstė praeito amžiaus pradžioje, bet iki tam tikros ribos, kai pradedi justi tą neapleidžiančią atskirtį tarp šiandienos ir praėjusio laiko. Archetipinis ar stereotipinis tėvų požiūris į bendravimą su vaikais išliko iki šių dienų, tačiau scenoje istorija ir dabartis netampa vienu kūnu.

Spektaklis parodo, jog norint pasiekti paveikų rezultatą scenoje kalbant apie šių dienų šeimines problemas, tokios per daug iliustratyvios dramaturginės medžiagos interpretacijos tikrai neužtenka. Tokiu būdu prie šių skaudulių tik švelniai prisiliečiama, o ne provokuojama keisti esamą situaciją. "Upės po žeme" labiau panašėja į paties režisieriaus kūrybinę savirefleksiją, bandant apnuoginti tą didžiąją versmę – T.Wilderio kūrybinį pasaulį, iš kurios ištekantis šaltinis suteikė gyvybę anksčiau pagal ją pastatytiems režisieriaus spektakliams.

Prie paveikumo trūkumo prisideda ir pernelyg teatrališka aktorių vaidyba. Būtent tomis akimirkomis, kai jiems pasiseka nutrinti žiūrovus ir personažus skiriančias skirtis, atsisakant iliuzijos kūrimo, galima prisiliesti prie to, kas niekada nepasensta. Vienareikšmiškai būtų galima pagirti aktorę Marcelę Zikaraitę, kuri tarytum nevisiškai paklūsta režisūriniam botagui ir išsaugo savastį, savo kuriamoms veikėjoms suteikdama paslaptingumo ir emocinio gylio bei pakviesdama žiūrovą, it vaiką, įsikibti į jos ranką ir sekti paskui jos motiniškas herojes.

Dar geru žodžiu norėtųsi paminėti ir pačius jauniausius spektaklyje vaidinančius aktorius – VDU Vaidybos studentus Arnį Aleinikovą ir Roką Lažaunyką. Dar tik aktorystės meną studijuojantys jaunuoliai įneša į sceną daugiau šarmo negu kiti daugiametę patirtį turintys aktoriai. Ypač atmintin įsirėžia jų suvaidinti kūdikiai. Estetiškai ne visai patrauklūs (suaugę vaikinai, gulėdami vežimėliuose, elgiasi kaip tikri naujagimiai, šlykščiai garsiai rėkdami ir raitydamiesi), jie sukuria netikėtumo efektą.

G.Padegimo spektaklis "Upės po žeme" – it bendravimo vitaminai, subalansuoti visai šeimai. Spektaklis labiau gina vaikų teises ir moko, kaip nereikėtų elgtis tėvams, tačiau jame išryškinama ir būtina pagarba tėvams, skatinant jaunimą suvokti, jog tėvai nėra kažkokie robotai, privalantys atlikti tam tikras funkcijas, o taip pat turi savo pasaulėžiūrą ir jausmus, gal kartais ir ne tokius pozityvius, bet juk viskam yra sava priežastis.

Nusijuokti ir rimtai pamąstyti kviečiantis spektaklis šia prasme turėtų būti išties naudingas, net ir atmetus visus estetinius spektaklio užmojus ar per daug neieškant metafizikos pėdsakų. Įdomu, kaip į spektaklį pažvelgs kartu į jį atėję tėvai ir vaikai...