Teatrui, žavinčiam spektakliais, sujungiančiais meną, edukologijos ir psichologijos mokslus, šiais metais Kultūros ministerija suteikė profesionalo statusą. Pokalbis su I. Jackevičiūte (I. J.) ir R. Kleziu (R. K.) – apie teatro jaunajai auditorijai kūrybos ypatumus, teigiamą spektaklių poveikį mažiesiems ir opias problemas, kurias atskleidžia gastrolės po Lietuvą.

– Papasakokite apie teatro „No Shoes“ gimimą. Kaip kilo idėja kurti teatrą, skirtą išskirtinai jaunai ir labai jaunai auditorijai?

I. J.: Scenoje, kaip šokėja ir aktorė, esu nuo mažų dienų. Kelionė į vaikų teatro pasaulį sutapo su mano atžalų gimimu. Tapus mama, ėmė kilti klausimų, kaip save toliau realizuoti meno srityje. Buvo labai sunku derinti motinystę su šokėjos profesija, tad pradėjau ieškoti galimybių pereiti į choreografės ar režisierės poziciją. Ilgai neatradau tinkamo varianto. Tačiau, spontaniškai sukūrusi spektaklį vaikams, pajutau, kad visos mano, kaip mamos, kūrėjos, šokio ir teatro pedagogės, žinios ir gebėjimai susijungė ir pradėjo skleistis. Viskas sekėsi labai lengvai, o tai paskatino toliau gilintis į šią sritį.

Nusprendusi, kad noriu kurti labai mažiems vaikams, supratau, kad Lietuvoje tai puiki kūrybinė niša ir erdvė meniniams tyrimams. Tuo metu šalyje buvo vos keletas kūrėjų, kryptingai kuriančių šiai auditorijai. Lietuvių parengtos metodinės medžiagos ar specialių mokymų, kaip kurti scenos meną jauniausiai auditorijai, aptikti nepavyko. Tad pradėjau aktyviai gilintis ir ieškoti informacijos svetur. Atradau, kad teatras vaikams iki penkerių metų yra gana nauja kūrybos forma, besivadovaujanti visai kitokiais principais nei teatro suaugusiesiems kūrimas. Sukaupta teorinė medžiaga ir jos pagrindu sukurti mano spektakliai tapo pretekstu doktorantūros studijoms. Džiaugiuosi, kad jau nukeliavau šį labai įdomų ir prasmingą kelią ir, apsigynusi meno daktaro laipsnį, galiu argumentuotai kalbėti apie šios teatro formos kūrybos išskirtinumą. Galiausiai, su vyru R. Kleziu, kuris taip pat yra aktorius ir meno pedagogas, pasiryžome kurti savo nepriklausomą teatrą, skirtą išskirtinai jaunajai auditorijai.

– Kuo spektaklių kūrimas mažiesiems skiriasi nuo režisavimo suaugusiesiems? Kas šiuo atveju yra svarbiausia, į ką labiausiai reikia atkreipti dėmesį, ko nepamiršti?

R. K.: Kūryba labai mažiems vaikams, pirmiausia, skiriasi pasiruošimu, tada – pačiu kūrybos procesu ir galiausiai – rezultatu. Kurdami suaugusiesiems ar vyresniems vaikams, paprastai imame dramaturgiją ir tam tikrą literatūros kūrinį, kurį interpretuojame, pavyzdžiui, pasaką. Labai mažiems vaikams dramaturgija nereikalinga, nes jiems neaktualus siužetas, konkreti istorija, naratyvas su savo priežastimis ir padariniais. Jiems įdomi galimybė čia ir dabar patirti ką nors naujo. Tai sunkina kūrybos procesą, nes neturime kūrinio, kurį galėtume interpretuoti, nėra istorijos ir joje veikiančių personažų. Dėl to savo kūrybos procesą nuolat tikriname. Sukūrus vieną sceną, kūrybinių laboratorijų metu ji iškart išbandoma su vaikais – žiūrima, kaip mažieji į visa tai reaguoja.

I. J.: Maži vaikai – pusės metukų ar metų – dažnai per spektaklį gali išsigąsti, imti verkti arba visai nesidomėti tuo, ką jiems siūlai. Todėl ruošdamiesi nuolat galvojame, kokias priemones panaudoti, kad jos būtų saugios, patrauklios, sietųsi su konkretaus amžiaus raida. Kitaip nei suaugusiesiems kuriantiems menininkams, mums svarbu smarkiai pasigilinti į psichologijos ir edukologijos mokslus ir juos integruoti savo kuriamame teatre. Dirbant su vaikais iki penkerių metų labai svarbu atsižvelgti į jų raidos požymius. Pavyzdžiui, žinome, kad dvejų trejų metų mažyliai pasaulį pažįsta per judėjimą, tad privalome nusiteikti, kad jie spektaklio metu salėje bėgios ir norės viską imti į rankas. Metukų sulaukę vaikai su aplinka susipažįsta viską ragaudami. Vadinasi, jie būtinai mūsų dekoracijas bandys įsikišti į burną. Visa tai žinodami, turime labai gerai apgalvoti scenografijos elementus ir aktorių veiksmus.

R. K.: Mažiems vaikams skirtas teatras išsiskiria ir tuo, kad čia erdvė nebūna padalijama į sceną ir žiūrovų sėdimąją pusę. Viskas vyksta vienoje erdvėje, o vaikai įsitraukę dalyvauja veiksme ir labai keičia patį spektaklį. Nors suplanuojame visą eigą, spektaklyje yra daug improvizacijos, kadangi mažieji gali vienaip ar kitaip jį pakreipti, o aktoriai turi gebėti į tai reaguoti, komunikuoti su mažaisiais, jų tėveliais ir scenos partneriu. Tad nors iš pažiūros mūsų spektakliai neilgi, jie reikalauja labai daug intensyvaus darbo, ne tik sceninės raiškos, bet ir specifinių psichologijos ir edukologijos žinių.

Misija: I. Jackevičiūtės ir R. Klezio įkurtas teatras ugdo mažųjų žiūrovų kultūrinius įgūdžius, meninį skonį ir pratina juos prie kokybiško  scenos meno.  / U. Helenės nuotr.

– Kodėl labai mažiems vaikams apskritai reikalingas teatras, kuo jis svarbus jų raidai? Gali pasirodyti, kad jei mažieji nelabai supranta ant scenos vykstančio veiksmo, gal to visai ir nereikia. Vis dėlto, kaip yra iš tikrųjų?

I. J.: Šį klausimą girdžiu dažnai. Atsakymą į jį pagrįsiu ne tik savo nuomone, bet ir moksliniais faktais. Pasak mokslininkų, žmogaus smegenys sparčiausiai vystosi iki penkerių metų. Todėl tai, kas įvyksta per pirmuosius metus, išlieka svarbu visam likusiam gyvenimui. Viskas, ką mažas vaikas mato, patiria, jaučia, išgyvena, turi tiesioginę įtaką smegenų neuronų jungties formavimuisi. Šiuo laikotarpiu smegenyse vyksta tam tikri procesai, kurie ateityje būna atsakingi už akademinius gebėjimus, socialinius įgūdžius. Teatras, kaip įvairią meninę raišką apimanti forma, kurioje susitinka muzika, šviesos, tekstas, judesys, gali pasitarnauti vaiko raidai, stimuliuodamas jo psichofizinius pojūčius.

R. K.: Iš mažylių tėvų tenka girdėti įvairių džiuginančių atsiliepimų. Pavyzdžiui, kad spektaklio metu vaikas pirmą kartą apsivertė ant pilvo ar nugaros arba pradėjo ropoti, nors anksčiau to nedarė. Tokį poveikį mažiems vaikams neretai sukelia šokio spektakliai, kurie ypač stimuliuoja.

I. J.: Pati matau, kad tokių spektaklių reikia ir ką tik tapusiems tėvais, kad jie neprarastų ryšio su išoriniu pasauliu ir kultūriniu gyvenimu. Tai puiki galimybė visai šeimai su mažyliu pakeisti aplinką ir, palikus buitį, pasimėgauti reginiu, atliepiančiu vaiko poreikius. Mūsų teatras kuria spektaklius, kuriuose tėvai gali atsipalaiduoti, nurimti, smagiai praleisti laiką su savo vaiku. Geros emocijos ir potyriai, be abejonės, taip pat turi teigiamą poveikį.

– Ieva, teatro vaikams iki penkerių metų kūrimo tema rašėte ir savo disertaciją. Kokių įdomybių atradote ir sužinojote šiame procese?

I. J.: Atlikau meninį tyrimą, kuris sujungė teorines žinias ir meninę veiklą. Studijų metu sukūriau keturis spektaklius mažiems vaikams. Šie spektakliai šiuo metu yra Kauno ir Panevėžio teatrų repertuaruose. Kauniečiai gali užsukti į Kamerinio teatro spektaklį vaikams iki trejų metų „Gaja Mara“ arba į „Auros“ teatro spektaklį „Aš kaip ir tu“ trejų–penkerių metų vaikams. Kūrybos proceso metu išties buvo nemažai įdomių atradimų. Kartais atrodydavo, kad su kolegomis sugalvojome ką nors labai patrauklaus ir tinkamo mažyliams, tačiau kūrybinių laboratorijų metu paaiškėdavo, kad vaikai reaguoja visai kitaip, nei tikėjomės. Tai skatino toliau ieškoti naujų idėjų.

Kviesčiau atkreipti dėmesį į tai, ar yra nurodyta, kokio amžiaus vaikams skirtas šis spektaklis. Tai svarbus kokybės ženklas.

Meninis tyrimas padėjo atrasti tam tikrą kūrybos struktūrą, kuri svarbi mažiems vaikams skirtuose spektakliuose. Išsigrynino bendravimas su suaugusiaisiais ir jų paruošimas stebėti spektaklį su mažyliais. Svarbu, kad tėvai jaustųsi saugiai ir laisvai, suprastų, kad mažiems vaikams skirti spektakliai yra kitokie, laisvesnio formato, juose nėra vienos konkrečios istorijos ir ją pasakojančių personažų. Natūralu, jei vaikelis spektaklio metu ima nerimauti, nes teatras gali sukelti įvairių emocijų. Prireikus iš spektaklio erdvės galima išeiti, o vėliau – sugrįžti.

Labai svarbu susitikimui su vaikais paruošti aktorius, ypač jei jie prieš tai nedirbę su mažyliais. Aktoriai turi žinoti ne tik vaidybos užduotis, bet ir mokėti spręsti skirtingas vaikų reakcijų situacijas. Problema, kad Lietuvoje vis dar nėra profesionalaus aktorių parengimo studijų šiai teatro formai kurti ir atlikti. Deja, bet vis dar galvojama, kad teatras vaikams yra tiesiog paprastesnė suaugusiųjų teatro versija. Kadangi manoma, kad tokius spektaklius pastatyti yra paprasčiau, jie negauna pakankamo finansavimo naujiems darbams kurti. Vis dėlto, spektakliai mažiesiems turi savų ypatumų, o juos sukurti neretai yra net sudėtingiau. Mes, vaikams kuriantys menininkai, turėsime įdėti dar daug darbo bandydami įrodyti, kad esame lygiaverčiai kūrėjams, kuriantiems suaugusiesiems. Juk mes ruošiame ateities žiūrovą, kuris vėliau ateis į suaugusiesiems skirtą teatrą.

– Neseniai su Lietuvos kultūros tarybos mobilumo stipendija abu  stažavotės teatro vaikams festivalyje "Subotica" Serbijoje, kur susitiko jaunajai auditorijai kuriantys scenos menų profesionalai iš įvairių šalių. Kokių svarbių patirčių parsivežėte iš šio festivalio? Galbūt, pabendravusi su kolegomis iš kitų pasaulio šalių, galėtumėte papasakoti apie bendras teatro mažiesiems tendencijas šiuo metu?

R. K.: Situacija įvairiose šalyse yra gana skirtinga. Yra šalių, kuriose mažiems vaikams skirtas teatras gyvuoja jau keletą dešimtmečių ir iš jų tikrai yra ko pasimokyti. Esama ir tokių, kur šis teatras dar tik žengia pirmuosius žingsnius. Pagrindinis dalykas, kurį akcentuoja vaikams kuriantys menininkai ir tyrėjai, yra tai, kad labai svarbu atsižvelgti į konkretaus amžiaus raidos požymius ir būtent nuo jų atsispyrus ieškoti tinkamos meninės raiškos.

Kitas aspektas – jaunai auditorijai teatre labai svarbus interaktyvumas. Šiuolaikiniai vaikai ir paaugliai nenori ramiai sėdėti ir pasyviai stebėti spektaklį, jie trokšta patys įsitraukti į veiksmą, meną patirti tiek savo kūnu, tiek mintimis, tiek emocijomis. Tai skatina ieškoti skirtingų šiuolaikinio teatro išraiškos būdų ir mąstyti, kaip vaikai galėtų spektaklio metu judėti, rašyti, piešti, konstruoti, patirti meną per įvairias jusles. Toks teatras atveria galimybių visiškai naujoms meninės raiškos formoms ir patiems kūrėjams tampa įdomiu iššūkiu.

– Nemaža dalis vaikams skirto teatrinio turinio nėra kokybiška ir neatliepia jaunosios auditorijos poreikių, neatsižvelgia į mažylio raidos etapą. Kaip atskirti kokybišką vaikams skirtą teatrą nuo prastos kokybės turinio?

I. J.: Renkantis mažiesiems skirtą kultūrinę programą, pirmiausia tėvus kviesčiau atkreipti dėmesį į tai, ar yra nurodyta, kokio amžiaus vaikams skirtas šis spektaklis. Tai svarbus kokybės ženklas, parodantis, kad kūrėjai puikiai supranta, kas yra tikslinė jų auditorija. Jaunajai auditorijai kuriantys autoritetai pabrėžia, kad spektaklis neturėtų būti skirtas visai šeimai. Juk, pavyzdžiui, trejų ir devynerių metų vaikų poreikiai smarkiai skiriasi. Žinoma, tai nereiškia, kad negalima į spektaklį atsivesti kiek jaunesnio ar vyresnio vaiko, tačiau didžioji dauguma susirinkusių turėtų būti nurodyto amžiaus mažyliai. Labai svarbus  spektaklio aprašymas ir pristatymas. Pavyzdžiui, jeigu spektaklis skirtas vaikams iki penkerių metų, jo aprašyme turėtume pamatyti ne istoriją ir siužetą, o paaiškinimą, kodėl pasirinktos būtent tokios meninės priemonės, kaip jos atliepia ir skatina tam tikrą vaiko raidą. Personažai ir pasakų siužetai vaikus ima dominti tik vyresniame amžiuje. Tad pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį, kaip teatras reprezentuoja savo spektaklius ir į juos kviečia.

– Jūsų teatras su savo spektakliais keliauja po visą Lietuvą. Įdomu, ar labai skiriasi jaunasis žiūrovas Alytuje, Kaune, Zarasuose ar Vilniuje?

I. J.: Rašydama disertaciją kalbėjausi su kolegomis, kurie gastroliuoja po tolimas šalis. Klausiau jų, ar skiriasi, kaip kūdikiai ir maži vaikai reaguoja į spektaklius Lietuvoje ir, tarkime, Kinijoje. Paaiškėjo, kad iki trejų metų mažyliai reaguoja vienodai, tik vėliau ima ryškėti kultūriniai skirtumai. Dažniausiai skiriasi ne vaikų, o jų tėvų elgesys, tad prie jo ir tenka prisitaikyti. Kalbant apie mūsų teatro gastroles Lietuvoje, maži vaikai į spektaklius reaguoja panašiai, jais labai džiaugiasi. Kadangi regionuose tokio pobūdžio teatro trūksta, jaučiame misiją keliauti po visą šalį. Vis dėlto, yra problema, kad regionuose sunku prisikviesti mažuosius žiūrovus ir jų tėvelius, net jei spektakliai nemokami. Tai rodo, kad tėvai tiesiog neįpratę su labai mažais vaikais eiti į spektaklius, bijo, kad mažylis viso spektaklio laiko tiesiog neišbus. Tad stengiamės kuo daugiau komunikuoti apie tai, kad maži vaikai spektakliuose gali elgtis taip, kaip elgiasi namie, tai yra natūralu.

Vienoje to paties miesto mokykloje vaikai yra labai kultūringi, mandagūs, intelektualiai diskutuoja po spektaklio, o pasirodydamas kitoje mokykloje netgi jautiesi nesaugiai.

R. K.: Aktyviai po visą Lietuvą keliaujame ir su paaugliams skirtais spektakliais. Šioje amžiaus grupėje pastebiu kur kas daugiau skirtumų. Opi ir liūdna problema, apie kurią daug kalbame, yra tai, kad paaugliai neturi spektaklių stebėjimo įgūdžių. Susiduriame su situacijomis, kai dvylikamečiai ar keturiolikmečiai visiškai nemoka elgtis teatre. Maži vaikai spektaklio metu gali zirzti ar vaikštinėti, o iš paauglių mes jau tikimės, kad jie supras, jog neturėtų replikuoti aktoriams į sceną įžeidžiančių žodžių, tyčiotis iš jų kuriamų personažų, visą laiką šnekėti ar žiūrėti į telefoną. Yra buvę tokių spektaklių, kai buvo tiesiog neįmanoma vaidinti ant scenos, nors salėje buvo mokytojų, kurie lyg ir turėtų sudrausminti. Tai labai liūdina, bet kartu ir įkvepia garsiai kalbėti šia tema, nes mes visi esame atsakingi. Tėvai ir mokytojai turėtų vaikus mokyti pagarbaus elgesio ir kuo anksčiau juos nusivesti į teatrą, kūrėjai turėtų kiek įmanoma dažniau savo spektaklius pristatyti mažesniuose miestuose, o valstybė – mažinti regionų atskirtį.

I. J.: Gastroliuodami po Lietuvą matome, kad gyvenimas regionuose išties skiriasi nuo didžiųjų miestų kasdienybės. Kartais pavažiavus vos 100 km atrodo, kad patekai į kitą šalį. Net nekalbu apie visiškai mažus miestelius. Esame gastroliavę gana dideliuose miestuose, kuriuose yra teatrų, tačiau jaunuoliai neturėjo jokių spektaklio žiūrėjimo įgūdžių. Kaune ir Vilniuje iš paauglių taip pat esame sulaukę teatre netinkamo elgesio. Man pačiai yra didelė mįslė, kodėl vienoje to paties miesto mokykloje vaikai yra labai kultūringi, mandagūs, intelektualiai diskutuoja po spektaklio, o pasirodydamas kitoje mokykloje netgi jautiesi nesaugiai. Visa tai regėdama, toliau jaučiu misiją keliauti po visą Lietuvą. Manau, kad problemos slypi kur kas giliau, – audringas paauglių elgesys signalizuoja ne tik apie patirties teatre neturėjimą, bet ir tai, kad neugdomi jų socialiniai ir kultūriniai įgūdžiai.

– Teatras „No Shoes“ neseniai Kultūros ministerijos buvo pripažintas profesionaliu teatru. Ar, be malonaus įvertinimo, šis pripažinimas teikia kokios nors praktinės naudos?

R. K.: Vos tik įkūrę teatrą „No Shoes“, mes daug ir intensyviai dirbome siekdami šio pripažinimo. Tam, kad būtų suteiktas profesionalaus teatro vardas, reikia atitikti daug kriterijų: čia turi dirbti tik profesionalūs kūrėjai, teatras turi dalyvauti tarptautiniuose renginiuose, turėti įvertinimų nacionaliniu mastu, apie jo spektaklius turi būti rašomos recenzijos. Siekėme šio statuso, nes nepriklausomas teatras vis dėlto yra labai smarkiai priklausomas nuo finansavimą skiriančių institucijų. Norint išgyventi, profesionalaus teatro vardas yra labai svarbus, nes tada atsiveria papildomų galimybių finansavimui gauti iš rėmimo fondų ir realizuoti savo idėjas. Pavyzdžiui, būdami profesionaliu teatru, mes galime pretenduoti į finansavimo programas, į kurias anksčiau negalėjome, be to, yra ir kitų įvairių lengvatų. Kitaip sakant, šis statusas mums yra kaip restoranui „Michelin“ žvaigždutė (juokiasi).

Klausėte, kaip suprasti, ar spektaklis kokybiškas. Pripažinimas, kad teatras yra profesionalus, signalizuoja, kad šio teatro kuriama meninė programa yra išties kokybiška, o tai svarbu žiūrovams, norintiems pasirinkti vertingą scenos meno produkciją. Šis statusas mus įpareigoja nesustoti, toliau keliauti pasirinktu keliu ir pateisinti profesionalaus teatro vardą.