Vedami kolektyvo, vakaro svečiai dainavo, diskutavo apie metų sandūros tradicijas, išbandė įvairius Kūčių vakaro burtus. Kaip žinome, tamsųjį ir šaltąjį periodą senieji lietuviai išnaudojo darbams, kuriuos reikia atlikti namų viduje, kaupėsi kitiems metams, giedodami bendrystės ryšius stiprinančias dainas. Laikas iki žiemos saulėgrįžos buvo tamsiausias, o dienoms pradėjus ilgėti, prasidėdavo tiek gamtos, tiek žmogaus atgimimas.

Daug šio laikotarpio dainų, burtų buvo susiję su vedybomis, jaunikio ar jaunosios žvalgytuvėmis. Kas gi nežino, kad, norėdamas išsiaiškinti, ar kitamet sutiksi sau porą, turi apkabinti tvorą, semti saują lazdyno riešutų ar kūčiukų ir skaičiuoti: lyginis skaičius – būsi suporuotas. O kur dar ritualas traukti šiaudą, paslėptą po staltiese: ilgas reiškia ilgą gyvenimą.

Paklaustos, koks jų asmeninis santykis su Kalėdų tradicijomis,  ansamblio narės Giedrė, Eglė ir Jūratė prisipažino: kiekvieno kolektyvo nario – kiek skirtingas. Vieni užaugę šeimose, kur tradicijos nepuoselėjamos, kitiems Kūčios ir Kalėdos neįsivaizduojamos be šeimos susibūrimų, šieno po Kūčių vakarienės staltiese, burtų.

Pašnekovių nešokiruoja tradicijų modernėjimas, kai, pzv., tradiciniai žuvies patiekalai ant Kūčių stalo pakeičiami sušiais ar kitais vegetariškais pasaulio virtuvės patiekalais. Anot pašnekovių, kaita – nesustabdomas reiškinys. Kiekviena šeima gali turėti savo mėgstamų patiekalų, tradicijų ar kitoniškumo. Vaišių stalą gali nulemti ir gyvenimo aplinkybės.

Jaunimui reikia maištauti ir atrasti savo kelią, bet neretai, jau subrendus, vėl grįžtama prie to, kas buvo puoselėjama šeimoje.

"Kita vertus, tradiciniai patiekalai dažnai ne tik pamaitindavo, bet ir turėjo simbolinę reikšmę. Tad jų gaminimas mums teikia daugiau prasmės, šventės suvokimo ir pajautimo, pabuvimo su protėviais. Tradiciškai ant Kūčių stalo buvo dedama viskas, kas užauginta, surinkta ir paruošta šeimos narių. Kai įdedi darbo, pastangų ir laiko pasiruošti, pati šventė lyg brangesnė, svarbesnė tampa. Juk galima ir tuos pačius sušius patiems pasigaminti", – papildydama viena kitą sakė merginos.

Ar šiuolaikinis jaunas žmogus nenutolęs nuo visų renginio metu pajaustų tradicijų? Kūčių ir Kalėdų dvasia – tai jau ne tik laikas, skirtas šeimai, artimiesiems, jaukiam susibūrimui, geriems norams ir linkėjimams perduoti. Vis garsiau girdėti kritikos balsai dėl šventinę dvasią užgožiančios komercijos, kai jaučiame pareigą dovanoti dovanas, kitus materialius dalykus, o ne bendravimą, pokalbį ar artumą.

"Būtų neteisinga viską absoliutinti, – sakė "Girjaukio" merginos. – Jauno žmogaus vertybės ir jausenos dažnai priklaus nuo šeimos puoselėjamų vertybių. Ką patys perduosime savo vaikams nuo mažumės, tas ilgainiui ir suleis šaknis jų sąmonėje. Jaunimui reikia maištauti ir atrasti savo kelią, bet neretai, jau subrendus, vėl grįžtama prie to, kas buvo puoselėjama šeimoje. Reikėtų koncentruotis ne į nutolimą, o savo gyvenime akcentuoti tai, kas svarbu ir brangu, ir tuo dalytis."

Kalėdos, Kūčios, saulėgrįža esą žymiai daugiau nei žmogaus suvokimas. "Mūsų nebebus, bet Kalėdos vis dar bus. Saulė keliaus savo metų ratą, dienos pradės ilgėti po saulėgrįžos, žmonės savo viduje išgyvens virsmus", – sakė pašnekovės.

Anot jų, žiemos šventės yra tai, kaip mes įprasminame aplinkoje ir savo gyvenimuose vykstančius nuolat atsikartojančius įvykius. Aplinkoje yra draugų ir pažįstamų, kurie šeimose niekad nešvęsdavo nei Kūčių, nei Kalėdų. Vieni jaučia lyg kokį ilgesį ir stengiasi jau suaugę patys puoselėti tradicijas savo šeimose, kiti – ne. "Žiemos metu, prieš šventes, svarbu atsigręžti į save ir suvokti, ką pats kuri ir kuo dalijiesi su aplinkiniais. Tai puikus metas viską permąstyti ir pradėti keisti tai, kas trukdo džiaugtis gyvenimu“, – savotišku palinkėjimu pokalbį užbaigė “Girjaukio” narės.