Šiandien profesionalios akordeonisto karjeros siekiantis vaikinas sako, kad priklausyti šeimai, kuri užaugino 27 vaikus, yra nuostabi patirtis.

Visiška lygybė

"Man pasisekė, kad atsidūriau savo šeimoje. Juk žinome, kokie vaikai palieka vaikų namus. Tikriausiai nesėdėčiau ir su jumis čia nesikalbėčiau, jei būčiau užaugęs vaikų namuose", – kalba  Deividas.

Jūratė ir Eugenijus Keraminai mažąjį Deividą namo į netoli Utenos esantį Užpalių miestelį parsivežė iš kūdikių namų. Pora 1997 m. įkūrė Šv.Teresės šeimyną ir per 20 metų joje išaugino 23 biologinių tėvų dėl įvairiausių aplinkybių netekusius vaikus. Jie augo kartu su keturiais Keraminų biologiniais vaikais.

"Žinote, kai kurių mergaičių svajonė yra turėti daug vaikų. Mano mamos svajonė buvo turėti labai daug vaikų", – šypsosi Deividas, pasakodamas apie iš viso 27 vaikus užauginusią savo mamą. Daugelis iš jų jau užaugo, tad šiuo metu Keraminų namuose gyvena dvylika vaikų.

Vaikinas vienu metu augo su trylika brolių ir seserų, tačiau auklėjimas Keraminų namuose vyko taip, kad nei jis, nei kiti vaikai niekada nejautė, jog tėvai kaip nors išskiria savo biologines atžalas. "Jei gaudavome saldainių – tai visi. Niekas neturėjo jokių privilegijų", – prisimena Deividas.

Aš nuo mažens žinojau, kad esu globotinis ir turiu biologinius tėvus, tas supratimas atėjo palaipsniui, tarsi savaime augant tokioje šeimoje. Jokio dramatiško lūžio nepatyriau.

Jis pripažįsta, kad daug kas ir šiandien jo klausia, koks jausmas augti tokioje didelėje šeimoje? Turbūt sunku nuolatiniame šurmulyje? Vaikinas jiems atsako, kad jam tai yra tiesiog įprastas reiškinys. "Per šventes susėdame bent 20 žmonių prie vieno stalo ir tai yra puiku. Tiesiog nežinau, kaip gali būti kitaip ", – trumpai ir aiškiai nukerta Deividas.

Prarado galimybę

Vaikinas sako, kad jį į savo šeimą priėmusią ir užauginusią J.Keraminienę iškart pradėjo vadinti mama. "Visi vadiname mama – natūraliai. Juk ji tokia ir yra, – sako Deividas. – Mums labai įdomiai skambėdavo, kad naujai atvykę vaikai iš pradžių ją vadindavo teta. Labai greitai ir jie pereidavo prie žodžio "mama".

Deividas neslepia pažįstantis savo biologinę mamą, kuri jo ir kartu Keraminų šeimoje augusios biologinės sesers atvykdavo aplankyti kas kelerius metus.

"Filmuose matome, kad vaikai paauglystėje, sužinoję, kad yra įvaikinti, pradeda protestuoti, ieškoti biologinių tėvų. Aš nuo mažens žinojau, kad esu globotinis ir turiu biologinius tėvus, tas supratimas atėjo palaipsniui, tarsi savaime augant tokioje šeimoje. Jokio dramatiško lūžio nepatyriau", – atvirauja jis.

"Bet ypatingo noro bendrauti su biologine mama nejaučiu. Aš manau, kad tėvai yra tie, kurie tave užaugino", – priduria Deividas. Jis taip pat žino ir apie savo biologinį tėvą, bet šiandien nenori su juo bendrauti. Nepaisant to, vaikinas tiki, kad ateityje požiūris į bendravimą su biologiniais tėvais gali ir pasikeisti.

"Mama visada man parašo žinutę – pasveikina švenčių ar gimtadienio proga. Ji supranta, kad prarado galimybę būti arčiau..." – kalba Deividas. Jis žino, kad be biologinės sesers, su kuria užaugo kartu, jis turi dar dvi seseris, bet su jomis nepalaiko artimesnių santykių.

Dvidešimtmetis pasakoja, kad vaikystėje ir paauglystėje buvo akimirkų, kai kiti vaikai mokykloje šaipėsi iš to, kad jis augo ne su biologiniais tėvais, bet tokiais atvejais Deividas dažniausiai sako išlikdavęs ramus. "Tėvai išmokė, kad tiems, kurie šaiposi, nereikia suteikti peno toliau tai daryti. Ir tai pasitvirtino – kai tik pradėjau visiškai juos ignoruoti, jiems pasidarė nebeįdomu prie manęs kabinėtis", – pasakoja jis.

Suvaldė akordeonas

Dabar savarankiškai gyvenimą kuriantis jaunuolis prisimena, kad tėvai jį ir brolius bei seseris mokė, jog reikia visada prisiminti, kad yra šeima, nes draugai gali bet kada nusisukti, o tėvai visada bus šalia.

"Jie taip pat labai skatino mus mokytis – septyni vaikai vienu metu mokėsi muzikos mokykloje ir aš buvau vienas iš jų. Tačiau vienintelis iš šeimos siekiu profesionalios muzikinės karjeros. Viena sesuo studijuoja miesto inžineriją, kita – architektūrą..." – skuba studijuojančius brolius ir seseris vardyti pats akordeonu grojantis Deividas.

Jis studijuoja atlikimo meną Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje. Muzikalus vaikinas devintoje klasėje apsisprendė siekti muzikinio išsilavinimo, todėl atvyko mokytis ir gyventi į Kauną – čia jis baigė Juozo Gruodžio konservatoriją.

Jau seniai savarankiškai gyvenantis Deividas sako, kad palikti vaikystės namus nebuvo paprasta, bet Kaunas jam tapo savas miestas. Kaip pats teigia, užaugus mažame miestelyje jam didmiesčio gyvenimas reikalingas kaip oras.

"Ne visada viskas ėjosi kaip per sviestą. Kažkur 3–4 muzikos mokyklos klasėje norėjau mesti grojimą – tai buvo krizė, kurią išgyvena dauguma grojančių vaikų. Dabar galvoju apie ateitį. Norėčiau būti pasaulinio lygio atlikėjas profesionalas. Svajoju kada nors išvažiuoti į JAV ir įkurti savo mokyklą, dėstytojauti", – svajonėmis dalijasi daugybėje valstybių jau koncertavęs vaikinas.

Dalytis likimo dovanomis

Deividas mėgsta ir sportuoti, žaisti krepšinį, jis sako, kad muzika yra labai sunkus darbas: "Žinoma, svarbu, kad tai, ką darai, būtų lyg hobis, bet muzika pirmiausia yra profesija."

Jis prisimena, kad groti akordeonu pradėjo, kai mamos sesuo, kuri taip pat grojusi akordeonu, pasiūlė šio instrumento imtis ir Deividui, mat jis buvo labai aktyvus ir išdykęs berniukas. "Man tai buvo kaip papildoma veikla, padėjusi susikoncentruoti, surimtėti, nes tikrai mokykloje buvau labai išdykęs, tiesiog hiperaktyvus. Iš pradžių maniau, kad akordeonas nėra pats geriausias muzikos instrumentas, gal kaimietiškas, kiti vaikai taip manys, bet šiandien džiaugiuosi tokiu pasirinkimu", – sako V.Semionovo ir F.Angelio kūrybos kūrinius groti mėgstantis D.Dombovskis, laisvalaikiu klausantis ne tik klasikinės, bet ir lyriškos populiariosios muzikos.

Nors Deividas dar labai jaunas, bet svarsto apie savo ateitį ir šeimą, kurią kada nors pats sukurs. "Gal tokios gausios, kokioje užaugau, šeimos nenorėčiau, nes tam reikia atiduoti visą savo laiką ir tai yra didžiulė atsakomybė. Mano tėvai taip gyveno ir gyvena – jie gyveno ne sau, o mums", – atvirauja vaikinas.

"Mano pasirinktas muzikos kelias tiesiog neleistų skirti tiek daug dėmesio, kiek jo reikia itin didelei šeimai. Bet ką pats gavau, tą norisi atiduoti ir kitiems – norėčiau turėti ne tik biologinių vaikų, bet į savo šeimą priimti ir tėvų netekusiųjų. Aš tai patyriau. Tai, kad mane į savo šeimą priėmė tėvai, yra labai svarbu. Jaučiuosi išgelbėtas", – dėkingumo neslepia Deividas.