Cirko režisierius R. Magro apie aitvarų magiją Zapyškyje: viskas prasidėjo nuo lietuvių mitologijos

Trupė jau ruošiasi pasirodymui repetuodami sudėtingus akrobatinius triukus, o režisierius jiems dėsto savo viziją italų, anglų, prancūzų kalbomis. Viskas tam, kad festivalio pieva virstų cirko arena su specialiai festivaliui sukurtu unikaliu šiuolaikinio cirko šou „Circo Aquilone“ („Aitvarų cirkas“). Su Kauno rajoną jau spėjusiu pamilti režisieriumi, kurį žiūrovai tikrai įsiminė iš pernai Paštuvos miške surengto unikalaus pasirodymo, kalbamės atradę laisvą akimirką įtemtoje jo dienotvarkėje.

– Pirmiausia pradėkime nuo to, kaip viskas prasidėjo: kada ir kaip supratote, kad norite būti cirko menininku, o vėliau – šios srities režisieriumi? Papasakokite mums šiek tiek istorijos.

– Viskas prasidėjo man būnant vaiku, kai savo namuose pradėjau parodijuoti televizijos šou, o mano tėvai sukviesdavo giminaičius ir draugus manęs pasižiūrėti. Aš darydavau tokius pasirodymus kiekvieną šeštadienio vakarą kai buvau ketverių. Man patiko linksminti auditoriją, patiko būti miestelio juokdariu. Augdamas norėjau būti televizijos komiku ar kabareto žvaigžde, turėjau svajonę linksminti žmones. Vėliau supratau, kad už televiziją ar kabaretą įdomiau gali būti gyvi pasirodymai, tad ėmiau kurti gatvėse ir lankyti cirko pamokas. Ilgainiui iškeliavau į tarptautinę cirko mokyklą Paryžiuje, tapau profesionaliu cirko artistu ir su didele kompanija ėmiau keliauti po visą Europą. Keliaudamas ėmiau domėtis tuo, kaip dirba žymūs režisieriai, kaip yra pastatomi dideli šou, ėmiau stebėti labai daug įvairių cirko šou – ne tik dėl malonumo, bet ir tam, kad suprasčiau, kaip jie yra pastatomi. Visada domėjausi režisūra ir ilgainiui „užaugau“ iki šios profesijos. Iš cirko artisto tapti cirko režisieriumi man buvo labai natūralu, nes tuo domėjausi, to siekiau daug metų. Taip pat natūraliai mano gyvenime atsirado ir cirko mokytojo profesija.

 Režisierius Roberto Magro. / R. Magro asmeninio archyvo nuotr. 

– Kokia buvo sunkiausia kliūtis, kurią turėjote įveikti, kai nusprendėte imtis didelių pastatymų ir valdyti didelius projektus visame pasaulyje?

– Žinote, aš gyvenime neturėjau kliūčių. Fantazija juk neturi kliūčių. Yra tik kasdienio gyvenimo sunkumai, tokie, kaip pinigai, komanda ar gamyba, bet tai – ne kliūtys. Gal aš ne visada turėjau atviras duris, bet visada žinojau, kuriuos įrankius man reikia paimti, kad pralaužčiau tas duris. Kliūtis yra tada, kai tu nežinai, kaip eiti toliau, bet man taip nebūna. Na, pavyzdžiui, stiklas už mūsų (rodo į duris) nėra kliūtis, aš galiu jas atidaryti arba sudaužyti, bet vis vien aš atsirasiu už jų. Taigi, galiu pasakyti, kad aš neturėjau kliūčių savo karjeroje.

– Ar jūsų darbas jums yra ir hobis?

– Žodžio „hobis“ nėra mano žodyne, aš turiu žodį „aistra“. Kai turi aistrą, ja ir seki. Aš esu tarsi laiškininkas, nuolat siunčiantis žiūrovams laiškus, parašytus su aistra.

– Ar kada nors girdėjote apie aitvarų festivalį Zapyškyje, kuomet dienai šis miestelis tampa Lietuvos aitvarų sostine?

– Ne, nebuvau girdėjęs ar dalyvavęs jame iki šiol. Paskutinį kartą laikiau aitvarą kai man buvo gal penki metai. Taigi man tai bus nauja patirtis.

– Dabar pakalbėkime apie „Circo Aquilone“, kas išvertus iš italų kalbos reiškia „Aitvarų cirkas“. Ar galite pasakyti, nuo ko viskas prasidėjo?

Organizatorių nuotr. 

– Viskas prasidėjo nuo idėjos sukurti šou, kuris būtų įkvėptas lietuvių mitologijos apie aitvarus. Aš paprašiau lietuvių atsiųsti man tokios informacijos, tada „nėriau giliau“, atlikau savo tyrimą ir pasiėmiau iš tos informacijos tam tikrus mitus, ant kurių ir pradėjau kurti naują istoriją, sujungdamas seną su nauja, kurdamas magišką realizmą. Nuoširdžiai manau, kad Europoje nėra tiek daug šalių, kurių mitologija būtų taip glaudžiai susijusi su aitvarais. Dalis tos informacijos buvo išties juokinga, juk kas galėtų pagalvoti, kad aitvarai maitinasi tik kiaušiniais arba kad aitvaras išsirita iš septynerius metų perėto juodo gaidžio kiaušinio.

Taip pat mane jaudina ir dabartinė Europos situacija, karas Ukrainoje, todėl ši tema irgi yra įpinta į pasirodymą. Tai nėra atsitiktinumas, kad mes šou matysime piktą cirko vadovą, kuris nuleidžia aitvarus iš dangaus ir padaro juos savo vergais. Tai subtilios metaforos apie tai, kaip atimama laisvė iš žmonių, paverčiant juos tuo, kuo jie nėra. Net ir cirko vadovo pavardė yra Tupinas, panaši į mums visiems gerai žinomo diktatoriaus. Bet aš nenoriu jums visko atskleisti, šou reikia pamatyti.

– Ar galite trumpai pristatykite pagrindinę šou idėją ir ko gali tikėtis mūsų publika?

– Jeigu labai trumpai – tai istorija apie mažą mergaitę, kuri nuėjo į cirką ir atrado, kad jame pasirodo aitvarai. Ji išgelbėja vieną aitvarą ir tai darydama suvokia savo svajonę – tapti dainininke.

– Koks būtų vienas žodis, kuris apibūdintų „Circo Aquilone“?

– Tai „magija“.

I. Venslavičiaus nuotr. 

– Sakykite, kuo šiuolaikinis cirkas skiriasi nuo tradicinio?

– Oi, daugeliu aspektu, bet labiausiai tuo, kad nori „sulaužyti“ skaičius ir eiliškumą. Šiuolaikinis cirkas visada stengiasi papasakoti unikalią istoriją, apjungdamas muziką, teatrą, cirką, akrobatiką. Klasikiniame yra pranešėjas ir pasirodymo numeriai.

– Lietuvoje pasirodėte jau ne kartą, esate vedęs ne vieną meistriškumo kursą studentams. Sakykite, kaip matote šiuolaikinį cirką Lietuvoje?

– Lietuvoje šiuolaikinis cirkas po truputį auga. Aš manau, kad žiūrovai po dešimt metų bus labiau prie to įpratę, kaip dabar tai yra įprasta tokiose šalyse kaip Prancūzija, Italija, Ispanija ar Vokietija. Ten yra natūralu cirko šou eiti žiūrėti į teatrą, o ne į cirko palapinę. Tas suvokimas labai priklauso nuo šalies ir kultūros. Pavyzdžiui, kada Lietuvoje išgirdus žodį „šokis“, jūs supratote, kad šiuolaikinis šokis skiriasi nuo baleto? Prieš dvidešimt, dešimt, o gal penkis metus..? Dabar, kai pasakai žodį „šokis“ Lietuvoje, jau turi patikslinti koks tai šokis. Kaip ir su muzika – juk yra daug jos žanrų. Manau ateis metas ir Lietuvoje, kai pasakius žodį „cirkas“, žiūrovas klaus ar tai tradicinis, ar šiuolaikinis. Gal tai užtruks dešimt metų, bet taip bus. Taip tikrai bus.

Šou „Circo Aquilone“ („Aitvarų cirkas“) įvyks jau šį šeštadienį nuo 21.30 val. greta senosios Zapyškio bažnyčios, kur jau 18-tą kartą vyks aitvarų festivalis, praeitais metais pakeitęs statusą ir iš respublikinio tapęs tarptautiniu. Įvairios veiklos vyks visą dieną: nuo 14 val. prasidės aitvarų dirbtuvės, 15 val. įvyks festivalio atidarymas, 15.30 val. grupės „Jauti“ koncertas, 17 val. prasidės aitvarų varžybos, o 18.30 bus apdovanoti jų nugalėtojai. Visus vakare linksmintis sukvies 20 val. įvyksiantis Lino Adomaičio koncertas, o po jo – magišką laiką dovanos R. Magro šiuolaikinio cirko šou „Circo Aquilone“.

Verta paminėti, kad cirko šou artistų komanda – neeilinė, ją sudaro net 14 žmonių, atvykusių į Lietuvą iš įvairiausių pasaulio vietų: Italijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Estijos. Prie projekto prisidės ir Lietuvos kūrėjai: aktorius, šokėjas, akrobatas bei režisieriaus asistentas šiame projekte Džiugas Kunsmanas, šokėja, choreografė Agnietė Lisičkinaitė, aktorius Remigijus Janušaitis, mažoji gimnastė, dainininkė Ema Motiekaitytė. Pasirodymui kostiumus kurs Ieva Andruškevičiūtė, technine šou dalimi rūpinsis Irmantas Kuskys, o muziką gyvai atliks Motiejus ir Benediktas Bazarai.