Nailia Galiamova – kompozitorė, kurios muzika vis dažniau skamba koncertų salėse. Šį kartą šarmingosios kūrėjos idėjos inspiravo "Coco Chanel Project" atsiradimą.

Penkios vizijos, iliuzijos, sapnai, kurie gimsta skambant Franciso Poulenco dainai "Les chemins del'amour", išjausti iki pat sielos gilumos, palies kiekvieną išgirdusį jausmingos muzikos vibracijas, supintas iš šviesų, garsų, kvapų ir emocijų žaismo.

– Kaip gimė idėja parašyti "Coco Chanel Project" pirmtaką, kūrinį "Išsvajotasis Paryžius: penkios Franciso Poulenco dainos "Meilės keliai" nostalgiškos inspiracijos"?

– Pernai gavau buvusios mokinės, tuo metu Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (LVSO) obojininkės Justės Gelgotaitės prašymą sukurti kūrinį solistų ansambliui, kuris galėtų skambėti LVSO kameriniame koncerte. Jame turėjo dalyvauti sopranas Asmik Grigorian, J.Gelgotaitė, grojanti obojumi, fagotu – Andrius Puplauskis ir pianistė Eglė Andrejevaitė. Visi – jauni, atviri naujiems patyrimams, energingi ir talentingi, aukšto profesinio parengimo atlikėjai. Kiekvienas savo srityje sulaukęs pripažinimo, visi – nacionalinių ir tarptautinių konkursų laureatai, aktyviai koncertuojantys Lietuvoje ir užsienyje.

Ši sudėtis buvo labai palanki prancūziškai programai sukurti. Vien mano mylimo kompozitoriaus F.Poulenco dainų, sonatos obojui ir fortepijonui, trio obojui, fagotui ir fortepijonui užtektų užpildyti programos laikui ir suteikti daug džiaugsmo publikai, nes ši muzika ypač graži.

Idėja patiko, bet grupė primygtinai reikalavo ir mano kūrinio, o aš niekaip negalėjau įsivaizduoti, kaip įkomponuoti mano visiškai kito stiliaus kūrinį į F.Poulenco muziką. Laikui bėgant man gimė idėja, kad, skambant F.Poulenco dainai "Meilės keliai", klausytojo pasąmonėje atsiranda daugybė vaizdų, susijusių su paties F.Poulenco asmenybe, jį supančiais žmonėmis – garsiais menininkais, kurie kartu kūrė spektaklius, lankė ar galėtų lankyti parodas, poezijos vakarus ir koncertus, kurie ne kartą sėdėjo prie vieno stalo ir vaišinosi F.Poulenco pagamintu vynu. Kartu tai buvo paryžiečiai, kurių vardus žinau nuo vaikystės, kurie man ir yra XX a. pradžios PARYŽIUS.

Antra vertus, "meilės kelių" tematika leido pafantazuoti, pasamprotauti, koks galėtų būti tas kelias. Taip gimė penkios nostalgiškos inspiracijos, kuriose muzikos garsai sukuria skirtingiems menams atstovaujančių paryžiečių, amžiams susietų su šiuo miestu, jo istorija ir kultūra, paveikslus – alegorijas. Jie yra inkrustuoti į F.Poulenco dainą: vienu momentu ji tiesiog nutrūksta, o po mano inspiracijų nuo tos pačios vietos skamba iki pabaigos. Pagalvojau, kad galiu panaudoti tokį psichologinį momentą. Vienu metu žmogaus dėmesys nuo veiksmo scenoje, vaizdo, garsų visumos kuriam laikui nukreipiamas į save. Tuomet užplūsta prisiminimai ar asociacijos, tarsi atsiveria psichologinės žaizdos, išsivalo siela.

– Inspiracijos, kūrėjai? Gal galite papasakoti apie jas plačiau?

– Taip. Pirmoji pavadinta "Rusiški sezonai–Diagilevas". Sergejus Diagilevas buvo asmuo, kuris kartu su kitais Paryžių pavertė Paryžiumi. Jo sukviesta trupė, repertuaras, naujų baletų užsakymai... Tai buvo absoliuti revoliucija baleto srityje, pakeitusi ir baleto žanrą, ir kompozitorių, kuriančių muziką baletui, mąstymą. Kartu – S.Diagilevas, jo teatras, ten esantys šokėjai, kažkokie susipažinimai, kažkokie pirmi santykiai. Alegorija – veiksmas.

Antrasis – mano dievinamas menininkas Augustas Rodinas. Ir jo kūryba, kuri – kaip sustingęs šokis. Tačiau šiuo atveju man daug įdomesnė tapo ne paties A.Rodino, bet jo mokinės, meilužės, mūzos ir meilės Camille Claudel asmenybė. Šios moters likimas yra daug iškalbingesnis nei žymiojo meistro. C.Claudel buvo viena talentingiausių A.Rodino mokinių. Savo grožiu ji pakerėjo menininką. Ne viena skulptūra buvo įkvėpta jos kūno. Skulptorius buvo įsimylėjęs ją. Oficialiai jie kartu negyveno, bet A.Rodinas, nepaleisdamas Camille, nepaliko ir žmonos. Camille nešiojo jo kūdikį, po nelaimingo atsitikimo prarado jį ir po šio įvykio ilgai gydėsi nuo sunkios depresijos. Būdama ypatingo talento, ji kūrė stipriausio meninio poveikio skulptūras. Viena jų – "Mažoji sirena", kuri įkvėpė antrąją inspiraciją. Alegorija – sustingimas.

Trečioji vadinasi "Geometrija", "Debussy-Picasso". S.Diagilevas ir jo rusiški sezonai bei C.Claudel "Sirena" tikrai egzistuoja, o Pablo Picasso niekada nebuvo nutapęs Claude Debussy muzikos. Tai mano iliuzija, mano vizija, kaip galėtų P.Picasso pamatyti garsiąją C.Debussy "Menulio šviesą". Taip, tai alegorija, kubinis šviesos išdėstymas, išdaužymas. Ramus, bet trapus, mistinis takas išdraskomas linijomis ir kvadratais. Tiesą sakant, čia nieko baisaus, bet viskas kitaip. Alegorija – šukės.

Ketvirtojoje inspiracijoje skamba Paulio Eluardo eilėraštis "Tavo oranžiniai plaukai" . Šio poeto gyvenimas, jo kūryba, jo ritmo pojūtis, jo žodžių pasirinkimas, skiemenų muzika – man jo poezijoje viskas ypatinga. Niekuomet negalėjau suprasti, kodėl Gala paliko jį dėl Dali... Ir visada laikiau būtent šitą eilėraštį aukštosios poezijos etalonu. Alegorija – atspindžiai.

O štai penktoji inspiracija – "Chanel No. 5". Kitaip būti negalėjo. Skaičiaus magija, absoliuti pasaulinė asociacija – tik Coco Chanel. Greta A.Rodeno ir C.Claudel, greta S.Diagilevo, P.Picasso, P.Eluardo ir C.Debussy, greta žymiausių menininkų aš matau Gabrielle Chanel. Daugeliui būtent jos pasirinktas moteriškumo absoliutas – penketukas dvelkia Paryžiaus dvasia. O ji pati – dovanojanti viltį ir grožį pasauliui. Alegorija – grožis.

– Tai gal būtent dėl šios inspiracijos atsirado "Coco Chanel Project"?

– Tikrai taip. Vienu momentu vietoj Asmik prie komandos prisijungusi Viktorija Miškūnaitė – operos solistė, ypatingos energijos, ryškumo ir žavesio atlikėja – pakeitė mūsų visų mano kūrinio suvokimą. Aukščiausio lygio profesionalė, ji kone per savaitę išmoko sudėtingiausią partiją, tapo ansamblio gyva dalimi. Bet jai kamerinės muzikos žanras buvo toks nejaukiai mažas... Jau per repeticijas ji tiesiog barstė idėjas apie sceninį judesį, žvilgsnius, vietas, kur norėtų stovėti, pozas – žodžiu, ji pradėjo režisuoti kūrinį. Į premjerą ji atėjo su specialiai pasiūta suknele. O po koncerto kartu su Egle pradėjo mane įtikinėti, kad kūrinio idėja ir muzika – puikūs ir kad "Paryžių" reikia kartoti, rodyti žmonėms. Ir būtinai reikia kviesti profesionalų režisierių, kuris galėtų greta mano tokios muzikos sukurti dar vieną viziją, ir kad žmonės tą viziją galėtų ne tik įsivaizduoti, bet ir regėti. Taip prie nuostabios atlikėjų komandos prisijungė Gytis Ivanauskas, kuris atvedė Arvydą Buinauską.

Dabar sukurtas "Coco Chanel Project", gimęs iš vienos mano kūrinio dalies, – absoliuti pasaka. O prisijungusi prie komandos vadybininkė Liucina Mackialo pavertė realybe mūsų svajones suradusi sales, rėmėjus. Labai kviečiu visus pamatyti projektą. Gruodžio mėnesį įvyks net keturi koncertai Lietuvos didmiesčiuose. Aš nepaprastai džiaugiuosi ir galimybe dirbti su nuostabia kūrybine grupe ir, tiesą sakant, kad mano muzika patikėjo ir ją pamilo jauni atlikėjai.

– Jūs pati, kiek man yra žinoma, nesate buvusi Paryžiuje. Gyvenate iliuzija apie šį miestą?

– Nevažiuoju, ne dėl to, kad bijau nusivilti, žinau, kad kada nors būtinai ten nuvažiuosiu. Bet aš pažįstu Paryžių. Mano vyresnioji sesuo, kuriai skirtas šis opusas, – prancūzų filologė. Kai buvau dar aštuonerių, ji mokėsi universitete. Mūsų namuose dažnai vykdavo prancūziški vakarėliai, į svečius atvykdavo jos grupės draugai, paryžiečiai profesoriai. Tada namuose tarsi sklido prancūziška aura: buvo skaitomos Charlesas Baudelaire‘o, Paulio Verlaine’o, Paulio Éluardo eilės, vartomi albumai su žymių tapytojų paveikslų reprodukcijomis, skulptūrų nuotraukomis, skambėjo Charleso Aznavouro dainos, buvo gurkšnojamas vynas, fantastiškai kvepėjo nepažįstamais kvapais. Nors buvau maža ir nieko nesupratau, buvau pakerėta eilių muzika, P.Picasso paveikslų spalvomis ir architektonika. Nuo to laiko turiu savo Paryžių, kuri labai myliu.

– Vis dėltro įdomu, kodėl Chanel, o ne, tarkim, Dior?

– Nesirinkau dizainerės, rinkausi asmenybę. Ir kvapą, kurį žino visas pasaulis, tokio, kuris daugeliui žmonių siejamas su Paryžiumi – ne tik pasauline menų sostine, bet ir meilės miestu.

– Ar projektas artimas muzikiniam spektakliui, ar miuziklui?

– Greičiau spektaklio aliuzija, nuojauta. Ir mano muzikoje, ir projekte pojūtis svarbesnis negu įvykis, iliuzija svarbesnė nei patyrimas. Idėja, o ne materialumas. Kaip P.Éluardo eilėraštyje "Tavo oranžiniai plaukai visatos tuštumoj, sustingusių nebylių stiklų tuštumoj, kur mano nuogos rankos ieško – ne tavęs – tavo atspindžio". Tai – visas atsakymas.

– O kas, jei ateidamas žiūrovas vis dėlto tikėsis mados ir klasikinės muzikos sintezės?

– Sunku numatyti, ką galvos žiūrovas. Visur skelbiama, kad čia yra šiuolaikinės akademinės muzikos koncertas – performansas, kuriame susipina drama ir muzika, mada ir kvapai. Norėtume, kad projektas būtų įdomus publikai, nes jis apie amžinas tiesas, meilę, išdavystę, aistrą, apie buvimą ir išlikimą savimi. Apie amžinąsias vertybes. Ir, kas svarbiausia, norime suteikti žmonėms džiaugsmo. Juk šventės! Tad "Coco Chanel Project" žiūrovų laukia nemažai staigmenų. Bet tegul čia lieka kol kas nedidelė intriga, paslaptis.

Kas? "Coco Chanel project".

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? Gruodžio 18 d. 19 val.