Studijos – iš smalsumo

Penkiolika metų psichodramos terapijai paskyrusi moteris gilinasi į šią sritį, moko būsimus psichodramos specialistus, veda terapines grupes, o šiuo metu aktyviai ruošia naują Dramos terapijos magistro studijų programą universitete, o birželį vyksta į Pasaulinę grupinės terapijos asociacijos konferenciją pristatyti savo mokslinio tyrimo.

Aktorė neslepia, kad, prieš pasirinkdama aktorystės kelią, simpatizavo psichologijos mokslui, o susiruošė ją studijuoti pajutusi poreikį mankštinti smegenis ir išsivaduoti iš rutinos stingulio. "Buvau neseniai įsikūrusi Kaune. Neturėjau artimų draugų, tik kolegas teatre. Auginau dukrelę, buvau atitrūkusi nuo intensyvaus darbo teatre, tad, išgirdusi apie neakivaizdines psichologijos studijas, vėl tapau studente", – pradžių pradžią prisimena D.Rudokaitė.

Būtent studijuodama moteris išgirdo apie psichodramos užsiėmimus ir juos išbandė. Asmeninis poveikis buvo toks didelis, kad susidomėjimas virto septynerius metus trukusiomis studijomis Berlyne įsikūrusiame Europos psichodramos institute, kurias vainikavo 2012 m. įgytas psichodramos terapeutės diplomas ir kone dešimtmetį vykdytos atsakingos Lietuvos psichodramos draugijos prezidentės pareigos. Per tą laiką lankytąsi kasmečiuose tarptautiniuose asociacijos (PIFE, FEPTO) narių suvažiavimuose, o 2016-aisiais D.Rudokaitė kartu su Lietuvos psichodramos draugija surengė pasaulinę šios srities konferenciją "Moreno dienos" Kaune.

Populiarėjanti terapija

Dirbdama su grupinės terapijos grupėmis, D.Rudokaitė puikiai įgudo šį metodą pristatyti paprasta, nemoksline kalba. "Psichodrama – psichologijos metodas, veiksmo metodas, kai santykiai, vidiniai dalykai sprendžiami veiksmu, o ne kalbėjimu. Jame svarbu spontaniškumas ir kūrybiškumas. Kaip ji veikia? Tai veiksmas, kurį antrą kartą gyvenime išgyvendami žmonės atsikrato kažkokių problemų, susijusių su darbu, asmeniniu gyvenimu. Taip pat ši grupinė terapija laikosi tam tikrų taisyklių, pirmiausia, konfidencialumo – niekas neišeina už grupės sienų", – vardija D.Rudokaitė.

Teatre mes gyvename svetimą gyvenimą, o psichodramoje tyrinėjame save.

Ar daug ši metodika asocijuojasi su teatru ir vaidyba? Anot pašnekovės, nedera šių sričių tapatinti. "Yra kažkiek panašumo su teatru, gal daugiau teatriniai pavadinimai ir formos. Bet kiek psichodramos yra teatre, būčiau linkusi ginčytis. Teatre mes gyvename svetimą gyvenimą, o psichodramoje tyrinėjame save. Dar kitaip sakant, išgyvename tam tikras situacijas, kurios kelia nerimą, kuriose esame užstrigę. Vaidybos įgūdžiai nėra reikalingi", – aiškina terapijos specialistė.

Beje, aktorės žinomumas taip pat šiek tiek maišo kortas dėl pačios metodikos artumo teatrui. "Būna, kad sako: "Tik neliepkite man vaidinti." Tai klaidingas suvokimas. Reikia išgyventi savo situaciją, antrą kartą, o išgyvendamas dar kartą tą patį – gyji, gydaisi", – šypsosi moteris.

Psichodramoje niekas nereikalauja atsiverti iš karto. Egzistuoja technikos, kad atsiverdamas žmogus jaustųsi saugiai ir gerai.

"Jeigu žmogus nenori, į sceną neina. Jeigu jis nenori kalbėti, jis nekalba – gerbiama kiekvieno nuomonė. Pirmiausia susipažinimo, prisijaukinimo žaidimai, vadinamieji apšilimai – kad mes vienas kitą pažintume, kad susikurtume saugų mikroklimatą. Tuo kiekvienas suinteresuotas, – patirtimi dalijasi aktorė. – Kitas per visą užsiėmimų laiką nė karto neišeina į sceną, bet jiems baigiantis prisipažįsta išsprendęs savo vidines problemas, ir visai tikėtina, kad per kitą užsiėmimą jis bus pirmas savanoris."

Psichodramoje visiškai nesvarbu amžius. Ji, beje, – kaip monodrama – labai tinka vaikams, nes vyksta žaidimo forma. "O netinka ji sergantiems tam tikromis psichinėmis ligomis, nes užsiėmimo metu neriama labai giliai. Reikia kaip chirurgui mokėti ne tik prapjauti sielos žaizdą, bet ir užsiūti", – vardija D.Rudokaitė.

Laukia pasaulinis kongresas

Aktyvią aktorystę su studijomis derinanti menininkė pernai Lietuvos sveikatos universitete apsigynė sveikatos psichologijos magistro laipsnį. Tema – "Psichodramos veiksmingumas mažinant vyresniųjų klasių mokinių mokyklines baimes".

Magistro darbą D.Rudokaitė rašiusi labai atsakingai: "Atlikau didžiulį kiekybinį tyrimą, taikiau psichodramos intervenciją. Tyrime dalyvavo 224 vyresniųjų (IX–XI) klasių mokiniai iš kelių Kauno mokyklų. Užsiėmimai truko po kelias valandas, o po to teko analizuoti gautus rezultatus."

Po metų kaunietė sulaukė Europos psichodramos organizacijų federacijos viceprezidento, kolegos iš Lenkijos, skambučio ir klausimo, ar sutinkanti pasauliniame grupinės terapijos asociacijos kongrese Graikijoje atstovauti federacijai ir pristatyti savo magistro mokslinį tyrimą.

"Džiaugiuosi tokiu įvertinimu ir priėmiau šį iššūkį", – sako D.Rudokaitė ir juokiasi, kad, visada save laikiusi praktike, pamažu auga kaip mokslininkė.

Menininkė neslepia: psichologijos ir psichodramos žinias ir praktikas pirmiausia pritaikė savigydai. "Dabar galiu garsiai pasakyti – praktinės psichologijos žinios būtinos aktorystės studentams, o ir visiems kitiems, manau, nepakenktų. Nekalbu apie kraštutinius atvejus: savižudybes, depresijas ir t.t. Man ir pačiai studijų metais buvo sunku valdyti emocijas, jaučiau didelį nepasitikėjimą. Kalbame apie specialybę, kurią pasirenka labai jautrūs žmonės, nes nejautrus nieko nesuvaidins scenoje. Norint paveikti ir pasiekti žiūrovą, aktoriams tenka atverti emocijas. Šie žmonės turi išmokti save saugoti, neperdegti, išeiti iš vaidmens. Gerai, jei palaiko šeima. Konkurencija šioje profesijoje yra labai didelė", – patirtimi dalijasi D.Rudokaitė. Rudenį ji pradės dėstyti naujojoje Dramos magistrantūros studijų programoje, įeinančioje į bendrą Vilniaus universiteto ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos programą.

Tiesą sakant, būdama kažkur gamtoje aš nepasakyčiau nė vieno savo monologo. Būnant teatre man tokių problemų nekyla.

Svarbios ribos

Kauno nacionaliniame dramos teatre D.Rudokaitė dirba jau 25 metus. Per tą laiką sukūrė apie keturias dešimtis skirtingų vaidmenų – mergaičių, vilioklių, nuskriaustųjų ir vampyriškų moterų. Kovo pabaigoje ji įkūnijo šaltąją ponią Volanž premjeroje "Pavojingi ryšiai", kurią režisavo Agnius Jankevičius. Šiuo spektakliu gegužę aktorė paminės ir 50-ąjį gimtadienį.

Menininkė gali atlikti išsamią kiekvieno sukurto personažo analizę arba nagrinėti, kodėl režisieriai kai kuriems vaidmenims pasirenka būtent ją. "Per tiek metų teatre ir turėdama žinių išmokau atsiriboti nuo neigiamų emocijų. Jaučiu, kada įsijungia kita – psichologės – profesija. Bet niekada į teatrą neinu kaip psichologė. Šiuos du vaidmenis man pavyksta atskirti gerai – galiu lengvai persijungiu iš vienos programos į kitą. Tiesą sakant, būdama kažkur gamtoje aš nepasakyčiau nė vieno savo monologo. Būnant teatre man tokių problemų nekyla. Arba susirinkę į grupinę terapiją žmonės pradeda klausinėti: "o kaip ten tame seriale", "o kas teatre"? Tada sakau "stop" – dabar esu terapeutė, tai niekaip nesusiję", – tikina D.Rudokaitė.

Aktorė ir psichologė neslepia dabar išgyvenanti pakilimo metą. Neapleidžia mokslo reikalų, sulaukia naujų vaidmenų, džiaugiasi kūrybiniu procesu – vos spėja įgyvendinti visus sumanymus. O ir kažkada nesvetingas Kaunas tapo jaukus emociškai: "Čia gimė dukra Akvilė, prasidėjo abi šeimos, sukurti vaidmenys. O ir gyvenu vietoje, kurioje visada norėjau, – netoli Prisikėlimo bažnyčios, Žaliakalnio širdyje."