Jau kone dešimtmetį jis aktyviai dalyvauja įvairiuose džiazo, folkloro, dainuojamosios poezijos projektuose. Tačiau tikriausiai artimiausias jo sielai yra muzikavimas su jaunesniuoju broliu Donatu – drauge jie buvo įkūrę grupę "Saulės broliai". Neseniai kartu jie įrašė albumą "Tyka", kuris – simboliškas: tai jų kūrybinio bendradarbiavimo atsisveikinimas su scena. Apie "Tyką", muziką, inspiracijas ir kitus kūrybinius procesus – pokalbis su S.Petreikiu.

– Pradėkime nuo jūsų naujausio albumo "Tyka", kurio pristatymas – jau netrukus. Kuo jis ypatingas?

– Šiame albume įrašytos seniai sukurtos, išnešiotos kompozicijos, ne vieną kartą grotos koncertuose kartu su broliu. "Tyka" yra tarsi gražus mano ir brolio bendradarbiavimo ir kartu buvimo scenoje atsisveikinimas. Donatas palieka Lietuvą – nuo rudens studijuos saksofono specialybę Danijoje, tad būtent tai ir buvo paskata įrašyti tai, ką esame sukūrę kartu. Žinoma, įrašant albumą grojo ir kiti muzikantai, kurių paprašėme padėti realizuoti mūsų muzikines mintis. Kalbant apie pačią muziką – sunku ją sutalpinti į vieną stilistiką, tačiau artimiausias tikriausiai būtų pasaulio etninės muzikos (world music) žanras. Joje yra daug baltiškojo folkloro elementų – to, kas mums artimiausia, skamba ir keltiški, armėniški ir kiniški motyvai, nes šių kultūrų muzika aš domiuosi. Tačiau tai yra tik elementai, kuriuos pasitelkiu kaip priemonę kūrybai, naudodamas tam tikras spalvas ar toms šalims būdingus instrumentus, iš jų kurdamas harmoniją, pateikdamas muzikinį pasaulį savo akimis.

– Papasakokite apie kitus savo albumus, kurie taip pat buvo išleisti neseniai?

– Neseniai pasaulį išvydo gyvo garso kompaktinis diskas "Aukštumos. Žemumos. Lygumos", kuris buvo įrašytas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. "Tykos" pristatymo koncerte skambės keletas dainų ir iš šio albumo. Neseniai buvo išleistas unikalus enciklopedinis leidinys, pavadintas "Lietava" – edukacinis projektas apie senuosius lietuviškus instrumentus. Prie šito albumo taip pat sukūrėme ir nemokamą programėlę, skirtą žmonėms, besidomintiems lietuvių liaudies instrumentais. Įrašėme dar ir albumą su Domantu Razausku "Tarp juodų ir baltų debesų". Pastarasis pusmetis man tikrai buvo turtingas muzikine prasme ir labai darbingas. Šiuo metu baigiu dar keletą projektų, kurie bus paskleisti internete, – taip pat apie lietuviškus ir baltiškus instrumentus.

– Kaip prasidėjo kūrybinis bendradarbiavimas su jaunesniuoju broliu Donatu? Juk esate tokie skirtingi.

– Viskas prasidėjo labai seniai, kai Donatas dar gyveno Barstyčių kaime, mokėsi mokykloje, prieš kokius devynerius metus. Tuomet labai norėjau kurti šiltą, išjaustą, galima sakyti, brolišką muziką, perteikti joje tą jausmą, kurį gali pajausti tik šeimos nariai. Dar pamenu – pirmasis mūsų bendras kūrinys buvo "Orakulė", kuris taip pat yra albume "Tyka". Jis gimė gamtoje – kurdamas jį, omenyje turėjau tas baltąsias, šviesiąsias burtininkes, kurios gydo žmones.

– O kaip prasidėjo jūsų paties kelias į muziką? Kaip ir kada nusprendėte tapti muzikantu?

– Viskas prasidėjo tikriausiai kaip ir kiekvienam vaikui – namų aplinkoje. Mano tėtis – muzikantas, nors ir savamokslis. Jis grodavo namuose. Man jis visuomet buvo pavyzdys, tad dar būdamas labai mažas pasąmonėje norėjau jį kopijuoti. Ir nors tada dar negalėjau groti, nes tiesiog nemokėjau, širdyje jaučiau užsidegimą daryti tai, ką daro tėtis. Įsivaizdavau, kad būsiu muzikantas. Tas įsivaizdavimas mane lydėjo nuo kokių šešerių metų. Tuomet pradėjau eiti į muzikos mokyklą ir jau antroje klasėje tiksliai žinojau, koks bus mano gyvenimo kelias.

– Grojate daugybe instrumentų, tačiau studijavote trimito specialybę. Kodėl pasirinkote būtent šį instrumentą?

– Mano senelis buvo trimitininkas. Tiksliau, jis mokėjo groti daugeliu instrumentų, kaip ir mano tėtis, kuris išmoko groti iš senelio – namuose skambėdavo gitara, akordeonas, saksofonas. Ten, iš kur esu kilęs, Žemaitijoje, yra įprasta, kad muzikantai groja daugeliu instrumentų. Tad tikriausiai iš čia ir mano polinkis prie skirtingų kultūrų. Nors pastaruoju metu esu šiek tiek aprimęs, nesiblaškau tarp daugybės skirtingų dalykų, kaip anksčiau. Norisi koncentruotis į tai, kas man įdomiausia ir gryninti savo stilistiką, ieškoti savęs, savo tikrojo veido. Mano kūryba nuolatos keičiasi, kaip keičiuosi ir aš pats kaip žmogus. Kartais net pats nustembu, kaip, laikui bėgant, pasikeičia mintys ir idėjos. Ir dabar su "Tykos" pristatymais uždarysiu vienas duris ir atidarysiu kitas, nes mintyse – jau kitokia muzika. Tačiau apie tai kol kas nenoriu plačiai pasakoti. Juk sakoma, kad išsakytos ir nerealizuotos mintys kartais ir lieka tik mintys.

– Kokiais instrumentais dar grojate?

– Labai daug. Tačiau pastaruoju metu bandau koncentruotis ties pagrindiniais – tai trimitas, fleita ir įvairios etnofleitos, armėniškasis dudukas. Nes visa galybė instrumentų gali pražudyti, bijau paskęsti pasimetimo jūroje. Kiekvienam instrumentui reikia laiko, kurio neatsiranda, nes, norint dar ir kurti muziką, jie lieka nuošalyje. Koncertuojant irgi vyksta mokymosi procesai, nes tuomet esi kitame sraute – bendrauji su žmonėmis, keliauji. Apskritai skirtingi instrumentai atsiranda skirtingais gyvenimo ir kūrybos tarpsniais, tačiau pirmenybę visuomet teikiu trimitui, nes tai yra vienas sudėtingiausių instrumentų. Dabar, be grojimo pučiamaisiais, dar mokausi ir dainuoti.

– Kaip išmokstate groti tokiais skirtingais instrumentais? Juk dauguma – tolimų kultūrų.

– Dažniausiai mokausi pats. Gana greitai juos perprantu. Kartais greitai mokytis priverčia ir kūrybiniai sumanymai. Pavyzdžiui, kai dirbau kurdamas vieną savo albumų, pats įrašiau visą orkestrą, nes norėjau ne tradicinio, o minkštesnio garso, kai variniai pučiamieji yra sumaišyti su styginiais. Tai yra gražiausias priėjimas prie vario. Tad visų varinių pučiamųjų sekciją įrašiau pats – trombonus, trimitus, valtornas, tūbas, juose atradau naujų spalvų. Visų pučiamųjų instrumentų grojimo specifika panaši, tad pradmenis dažniausiai randu pats, ir tik po to ieškau mokytojų, kai reikia inspiracijos ar specifinių žinių. Visko juk negali žinoti, tuomet ir ieškai žinovo, su kuriuo tobulėjimo tempas yra šimteriopai greitesnis – sutaupai keletą metų, o be mokytojo kai kurių dalykų galbūt visai nesužinotum niekada. Žinoma, bet kokiu atveju, be žinių, reikia dar ir užsidegimo, valios, pastangų ir darbo.

– Užsiminėte apie savo tikrojo veido paieškas. Ar jau radote jį?

– Dviprasmiškai – ir radau, ir ne. Esu tos nuomonės, kad visą gyvenimą reikia ieškoti savęs, nes jame nėra pastovumo, mes nuolatos keičiamės. Viskas teka kaip upė, ir mes patys tekame, patiriame įvairią aplinkos ir žmonių įtaką, kuri mus priverčia keistis. Manau, tai yra būtina ir labai gražu, nes užsistovėjęs vanduo surūgsta.

– O kaip pasikeitėte per, tarkim, pastaruosius penkerius metus?

– Oi, stipriai. Muzikoje atsirado daug daugiau ramybės. Visų pirma, savyje jos daugiau turiu ir tai atsispindi muzikoje. Tai mane labai džiugina. Žinoma, per tą laiką daug ko išmokau, ir kalbu ne vien apie grojimo techniką. Pati didžiausia mokykla yra scena, tik po to – mokytojai. Vis dėlto manau, kad pats didžiausiais mokytojas visuomet esi pats sau. Muzikantas privalo būti savikritiškas, stebėti save, mokėti atsitraukti ir pasižiūrėti į save iš šalies. Tik tuomet gali atsirinkti, kas tau tinka ir kas ne, ir tuomet tau netinkančius dalykus pakeisti tinkamesniais variantais, kad galėtum save sulipdyti tokį, kokį nori matyti ir girdėti. Kaip kokį molinį indą.

– Kodėl nusisukote nuo klasikos – juk Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavote klasikinį trimitą?

– Niekada apie tai nesusimąsčiau. Tikriausiai todėl, kad klasikinėje muzikoje yra pernelyg maža erdvė būti solistu, bent jau Lietuvoje. Tačiau vis kyla minčių paruošti klasikinės muzikos programą – šiuo metu su vargonininku rengiame specialią programą vienai Anykščių bažnyčiai, kurią pristatysime vasarą. Tiesa, tai nebus visai klasikinė muzika, nes mes patys ją kuriame, tačiau artima jai. O orkestre negroju todėl, kad jame esi tiesiog sraigtelis, o aš toks būti negaliu – man per sunku, nes per sunku būti mašina. Orkestro muzikantas labai skiriasi nuo solisto, nes jis yra žmogus, kuris labai gerai išmano savo amatą ir moka labai tiksliai perteikti užrašytas natas, muzikinę medžiagą dėlioti pagal dirigento lazdelę. Bet tai yra sunkiai suderinama su kūrybiniu procesu, nes nebelieka tam jėgų ir įkvėpimo. Tuomet esi amatininkas ir labai greitai gali prarasti savąjį aš. Nereikia mąstyti apie išlikimą, nereikia galvoti, kas bus rytoj. Kita vertus, tai yra labai patogu – po repeticijos susidedi savo instrumentą ir žinai, kad tau reikės ateiti rytoj ar kitą savaitę, taigi ateitis yra užtikrinta. O kai esi laisvas menininkas, niekuomet nežinai, kas bus rytoj. Ir tai yra toks įdomus variklis. Kartu sunku susitvarkyti su nerimu, tačiau nuolat reikia mąstyti ir man tai yra smagu. Taip pat labai smagu dalytis savo muzika.

– Kaip jūs kuriate muziką? Kas įkvepia?

– Tikriausiai labiausiai įkvepia pats kūrybos procesas, radimas laiko kurti. Kartais įsisuki į koncertus, tuomet kūryba nevyksta. O jai reikia daug laiko – ne dienos, ir ne dviejų, mažiausiai mėnesio, kad turėtum laiko visiškai jai atsidėti. Labai svarbu ir kurį laiką nuo jos atsitraukti, kad grįžęs galėtum kritiškai įvertinti. Mane ypač žavi kūrybiniai procesai studijoje, konkrečiau, prodiusavimas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai paprastas dalykas – sėdi ir ieškai geriausio skambesio. Tačiau tai labai svarbu, nes labai noriu, kad žmogus, klausydamasis įrašo, išgirstų geriausią rezultatą, kad tai būtų ne tik albumo klausymas, o tarsi muzikinis desertas, suteiktų klausytojui pasitenkinimą. Juk muzikoje, kurią groju, palieku didelę dalį savęs, tad noriu, kad žmogus, ją gavęs, pasimėgautų. Visas kūrybinis procesas man yra didžiausias džiaugsmas.

– Koks jūsų kūrybos kredo?

– Nešti šviesą, dalytis energija, kurią generuoja pats instrumentas. Man apskritai yra labai smagu dalytis ir keistis. Vienas būdų tai daryti yra koncertai, kuriuos galima palyginti netgi su terapija. Visa muzika yra terapija, kiekvienas muzikinis garsas yra terapinis garsas. Tik skirtinga muzika skirtingai veikia žmones. Tad ir mano muzika yra tam tikra prasme terapija, per kurią gali išgyventi emocijas, jausmus, juos paleisti, atsikratyti tų, kurie nebereikalingi.

– Muzika jums – darbas ar gyvenimo būdas?

– Manau, yra blogai, kai sumaišai profesiją su gyvenimo būdu, tuomet nebegali suprasti, ko nori. Pats baisiausias dalykas yra nuskęsti rutinoje, kuri įtraukia tave į tokią tarsi tamsą. Žinoma, taip atsitinka kai kuriais periodais daug kam, ir man yra taip nutikę – tikriausiai tai neišvengiama, nes muzika nėra hobis. Tačiau labai svarbu mokėti ją mylėti, nes tai yra darbas, kurį tu myli, todėl jį ir dirbi. Kad išvengtum rutinos, turi atsirinkti, kokiuose projektuose dalyvauti, neiti į tuos, kurie neįdomūs, kad nereikėtų kovoti su savimi, nes tai labai kenkia meilei muzikai. Svarbiausia išlikti sąžiningam sau ir muzikai, kad išliktų tyruma.

Kas? S.Petreikio su grupe koncertas.

Kada? Gegužės 19 d.19 val.

Kur? VDU Didžiojoje salėje Kaune.