Peizažai, natiurmortai, abstrakcijos

Eksponuojamose drobėse – peizažai, natiurmortai, transformuoti portretai ir bandymai tapyti abstrakcijas. Tapyba Samylų kultūros centro kultūrinių renginių organizatorės gyvenime, pasak jos, išniro visai netikėtai. "Ji visiškai nesiderino su mano kūrybine veikla, patirtimi ir planais. Tiesiog visai atsitiktinai paėmusi teptuką į rankas supratau, kaip tai smagu. Smagu tepti, iš naujo pamatyti ir suprasti tokius elementarius dalykus, kad vanduo nėra mėlynos spalvos, medžiai nebūtinai turi būti žali, o gražus dangus tikrai nėra žydras, – prisipažino E.Targanskienė. – Atsiradęs matymas ir pastabumas stulbino ir skatino vis kitaip, vis naujai pažvelgti į mus supančią aplinką nieko iš jos nereikalaujant, tiesiog mėgaujantis. Tuomet net negalvojau, kad tai gali būti kam nors įdomu, išskyrus mane pačią."

Pašnekovės žodžiais, viskas prasidėjo prieš pusantrų metų, kai tapytoja, tautodailininkė Gražina Pasilauskienė pakaunėje surengė plenerą. Drobė ir teptukai tuomet pirmą kartą pateko ir į E.Targanskienės rankas. "Pasibaigus dienai supratau, kad susirgau. Tuomet visiškai nesuvokiau šios ligos priežasties, tiesiog pajutau, kad visa tai geruoju nesibaigs – negalėsiu liautis tapyti", – pirmąsias mintis po plenero prisiminė kultūros darbuotoja.

Susibūrė tapybos studija

Taip Samylų kultūros centre gimė tapybos studija, kurią keturiolika jos narių žaismingai vadina ATK (Atrastų talentų kampelis). "Kiek to talento mumyse, sprendžia aplinka, o ji mums palanki. Jau surengtos bendros parodos Zyplių krašto muziejuje, trijose Kauno bibliotekose. Šiandien mūsų darbais džiaugiasi Samylų kultūros centro Rokų laisvalaikio salės lankytojai. Visa tai paskatino žengti ir antrą žingsnį – pradėti rengti personalines parodas", – prisiminė pašnekovė.

Paroda Ramučių kultūros centre – trečioji E.Targanskienės personalinė paroda. Eglės dažnai klausia, ar ji piešusi, tapiusi anksčiau. Pašnekovė purto galvą ir prisimena vaikystės nutikimą: "Pamenu, obuoliu ištepliojau neseniai dažytas namų sienas. Tačiau tai buvo greičiau protestas, kad tėvai paliko vieną, nei kūryba. Tiesa, visuomet buvau smalsus ir pašėlęs vaikas. Todėl nieko nenustebino, kai baigusi vidurinę nusprendžiau stoti į konservatoriją, kur baigiau teatro režisieriaus specialybę. Kultūros srityje dirbu ir šiandien. Tačiau, kad kada nors tapysiu ir dar rengsiu savo parodas net sapnuose nesisapnavo", – prisipažįsta Eglė.

Tapo ir blogos nuotaikos

Studijos vadovę G.Pasilauskienę parodos autorė vadina savo kelrode žvaigžde, tačiau sutinka ne su visais vadovės teiginiais: "Gražina visuomet kartoja: bloga nuotaika – neimk teptuko, nes viską perduosi drobei. Nesutinku. Priešingai, tapyboje randu paguodą ir nusiraminimą, tarsi išplaukiu į kitus vandenis, kuriuose randu atsakymą į begalę klausimų. Ar tai darau profesionaliai ir teisingai – nežinau", – svarsto tapybos darbų autorė, siekianti atrasti dar daugiau spalvų, temų, besidžiaugianti kiekvienu atveju, kai žiūrovas jos paveiksluose randa kažką savo, paprasto, jam vienam matomo.

Eglė įsitikinusi, kad piešimas yra grynai fizinis veiksmas, kurio, kaip ir daugelio dalykų, galima išmokti. "Šiais laikais teptuku popieriuje vedžioja drambliai, delfinai... na, beveik visi. Todėl, kai man sako: kaip čia tau pavyksta, man tai taip niekada neišeitų, visuomet atsakau: jei pavyksta drambliui, pavyks ir tau. Reikia tiktai norėti", – sako kūrėja, įsitikinusi, kad tapyti gali visi.

E.Targanskienės personalinė paroda Ramučių kultūros centre veikia iki balandžio 30 d.