Virpesys, įsukantis tykiai stovinčią skystą materiją ir kuriantis joje antgamtines formas, kurios kildamos iš dugno virsta neatrastų vietų peizažais, egzistuojančiais gal už Žemės ribų ar abstrakčiuose, nepasiekiamuose pasauliuose. Tai vaizdai, kurių trumpalaikės būties paslaptis žiūrovas bando įminti jaunosios kartos keramikės Ievos Bertašiūtės-Grosbahos paroda "Molio būsenos".

Atidarymas, skirtas uždarymui

Ekspozicija pristatoma Nacionaliniam M.K.Čiurlionio dailės muziejui priklausančiame Keramikos muziejuje, skaičiuojančiame paskutiniąsias savo egzistavimo apytamsiuose požemiuose dienas.

Simboliška, kad paroda, kurioje iš dinamiško vyksmo pereinama į nebūtį, yra skiriama muziejaus uždarymui pažymėti. Tai, kas ilgus metus buvo svarbi Kauno meno lauko dalis, saugojusi ir tęsusi keramikos meno tradicijas, pristačiusi jo raidą ir kaitą, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, yra pašalinama.

Parodos atidarymo metu muziejaus vadovė Auksė Petrulienė apgailestavo, kad keramikai neteks patalpų: žemalubės, vėsios, drėgnos ir apytamsės erdvės išskirtinai tinka keramikos kūriniams eksponuoti. Tačiau muziejaus uždarymui pažymėti paroda pasirinkta idealiai. I.Bertašiūtės-Grosbahos ekspozicijoje akcentuojamas irimo procesas, baigties momentas, po kurio lieka tik spengianti tyla, tačiau paroda nėra slogi. Ji netradicinė, paremta eksperimentais ir stebinančiais atradimais, paskatinančiais į gerai pažįstamą molio medžiagą pažvelgti naujai.

Pabaigos pradžia

Dviejose videoprojekcijose molio gabalėlis tampa padidintu, mutuojančiu padaru, iš pradžių kovojančiu su sau nepalankia terpe (vandeniu, aliejumi, actu), bandančiu ją sugerti, tačiau greitai paspringstančiu nuo savo paties pastangų ir atsiduodančiu išorės poveikiui. Aplinka iš lėto tirpdo sunkaus molio masę, išdraskydama ją į mažus gabaliukus ir paskleisdama po šviesos nutviekstą erdvę.

Iš lėto molis visiškai pamiršta savo prigimtines savybes ir, pasiduodamas nepažintos terpės poveikiui, pradeda burbuliuoti, lyg gaudydamas paskutinį oro gurkšnį, jis visiškai išretėja, bandydamas susilieti su terpės struktūra, pradeda šnypšti, suvokdamas, kad nyksta ir blunka, virsta mikroskopinio dydžio smiltelėmis, kurios jau niekam neberūpi.

Videoprojekcijose, kuriose molio kitimo vyksmas yra pagreitinamas, žiūrovas tapa baigties liudytoju, įtrauktu į dinamiškus procesus.

Povandeniniai peizažai

Stikliniuose akvariumuose eksponuojami kūriniai skiriasi nuo videoprojekcijose užfiksuotų vaizdų, nes čia greita laiko tėkmė visiškai nesvarbi. Vangiai judėdamos abstrahuotos molio formos sukuria povandeninius peizažus, kurių giliame dugne atsiveria lėta, nebyli pabaiga, sustingdydama ir žiūrovo žvilgsnį, ir begalinį minčių srautą, emocijas.

Vykstantis molio transformacijos procesas panaikina laiko suvokimą ir erdvės materiją, įtraukdamas į kiekvieną mirksnį atsiveriančius vis kitokius povandeninius paveikslus – išplaukiančius į paviršių ir neriančius gilyn, kur nematyti dugno.

Aitrūs ir takūs kvapai, besiraizgantys stiklinių akvariumų paviršiuje, sukuria miglą, kurioje realybė paranda aiškius savo kontūrus.

I.Bertašiūtės-Grosbahos parodoje "Molio būsenos" pavidalus keičia ne tik menininkės pasirinkta materija – molis, bet ir kūrinius stebinčio ir nyksmo procesu sekančio žiūrovo fantazija, žengianti į nepažįstamą, slaptą erdvę.

Kas? I.Bertašiūtės-Grosbahos paroda "Molio būsenos".

Kur? Keramikos muziejuje.

Kada? Veikia iki vasario 28 d.