Pristatydamas savo parodą, menininkas prisipažino dažnai pasiilgstąs knygų skaitymo, galimybės neskubant gilintis į meninį tekstą. Gilios literatūros ilgesys jį paskatino 2017-ųjų vasarą perskaityti įsimintiną dar 1961-aisiais pirmą kartą išleistą Stanislawo Lemo fantastinį romaną "Soliaris".

Puslapis po puslapio dėmesingai skaitęs kiekvieną sakinį menininkas buvo sužavėtas meistriškai sukurtu turiniu. S.Lemo romanas provokavo naujus retorinius klausimus apie kūrinio logiką ir pasakojimą, apie paslaptingą ir neištirtą planetą Soliarį.

"Dar ir dabar mane žavi autoriaus idėja, kad Soliaris egzistuoja kaip mąstantis vandenynas, kuris, reaguodamas į skirtingas žmonių nuotaikas, mintis ir prisiminimus kopijuoja ir realizuoja šių minčių pavidalus. Kai nuo mąstančio vandenyno atribojamos planetą lankančių žmonių mintys ir prisiminimai, tuomet Soliaris ima kopijuoti savo paties sukurtus pavidalus. Naujos struktūros vienu metu verčia ne tik jomis domėtis ir jas tirti, bet ir reiškiant žmogišką baimę viską naikinti", – sako dr.R.Venckus.

Knygos pabaiga byloja apie didžiulę žmogaus vienatvę, kuri pateisinama užkariaujant kitas planetas, pavergiant gyvybę ir sunaikinant civilizacijas. "Taip žmogus ne tik demonstruoja savo menkumą, siaurą mastymą, ego galią, bet ir įsitraukia į begalinį prievartos aktą. Mes ieškome to, kas gali pateisinti mūsų pačių kaltę, nutiesiančią kelią vienatvės ir nusivylimo link", – garsiojo kūrinio kodus dešifruoja menininkas.

Mano kūriniai mane patį veikia panašiai kaip S.Lemo "Soliaris" – kai stebiu ir analizuoju kūrinius, visada skaitau save lyg nesibaigiantį pasakojimą.

Naują fotografijų ciklą, anot dr.R.Venckaus, galima suvokti kaip pagarbos ženklą, skirtą S.Lemo kūrybos palikimui. Fotografuodavęs senus pastatus, taikydamas įvairias kūrybos priemones, žinomas medijų menininkas kūrė naujas, niekur neegzistuojančias struktūras. Taip jis sakosi ne tik išreiškęs savo požiūrį į vienatvę ir kūrė neegzistuojančią realybę, bet ir klausęs savęs apie jos atradimą kaip naują savo paties tapatybės dalį.

"Savotišką kūrybinį savianalizės kelią aš pradėjau dar prieš 15 metų. Įdėmiai analizuodamas nenusisekusius kadrus, supratau, kad skirtumas tarp pavykusio ir nepavykusio, egzistuojančio ir neegzistuojančio iš tikrųjų nėra toks didelis. Kadangi seniau sukurti atvaizdai vis dar verčia mane mąstyti apie ateitį, todėl per juos aš grįžtu į savo atsiminimų, išgyventų jausmų, kvapų ir prisilietimų labirintą", – dėsto dr.R.Venckus.

Panašiai kaip "Soliaris", jo fotografija atsiveria kaip daugiasluoksnis praeities erdvėlaikis, kuris leidžia pasinerti į užmirštą ir daugiau nebeegzistuojančią (ne)realybę bei išlaisvina neįmenamų klausimų virtinę: kas iš tikrųjų yra laikas ir erdvė, koks gyvenimo kelias, kūrybos kryptis, gal aplinka yra kieno nors sukurpta ir nepriekaištinga kopija.

"Mano kūriniai mane patį veikia panašiai kaip S.Lemo "Soliaris" – kai stebiu ir analizuoju kūrinius, visada skaitau save lyg nesibaigiantį pasakojimą...", – sakė jis.

"Soliaris" – it neįveikiama matematikos formulė, efemeriškas džiazas, kuris lydi mane neribotos improvizacijos keliu. "Soliaris" – tai lyg automatinis rašymas, išplėtotas XX a. siurrealistų mene. Aš, tarsi ryškios filosofijos ir mokslo figūros, atsigręžiu atgal ir ieškau savojo Soliario. Aš vis dar puoselėju negęstančią svajonę, jį atradus suvokti savo vaidmenį mąstančiame ir neegzistuojančiame vandenyne... Galbūt aš taip grįžtu į bet kokios pradžios pradžią, neverbalios Dievo kalbos link, kur būtis žaižaruoja visomis savo spalvomis, kur aš niekada dar neturėjau galimybės suvokti save patį...", – atvirauja dr.R.Venckus.

Kas: Dr. R.Venckaus kūrinių paroda "Soliaris".

Kur: Lietuvos švietimo istorijos muziejuje (Vytauto pr. 52).

Kada: Veiks iki kovo 31 d.