Lemtingas atsitiktinumas

Fotografijos lauke I.Giedraitienė darbuojasi jau seniai – dažnai yra vadinama moterimi su fotokamera. Ji viena aktyviausių Lietuvos fotomenininkų sąjungos narių moterų, dažnai dalyvaujanti parodose. Ilgus metus Kaune praleidusi, šiandien Panevėžyje gyvenanti I.Giedraitienė yra surengusi 56 personalines fotografijos parodas ir dalyvavusi apie 100 grupinių parodų visame pasaulyje.

Fotografė yra pelniusi ne vieną apdovanojimą už savo kūrybą, kurių vienas svarbiausių – "World Press Photo" prizas "Aukso akis" ir aukso medalis, gautas 1975 m. Amsterdame už fotografiją "Vestuvių vakarą" (1974 m.)

I.Giedraitienės darbas "Katytė" (1970 m.) yra įtrauktas į 1984 m. Niujorke išleistą Tarptautinio fotografijos centro enciklopediją. Lietuvės pavardę galima rasti ir 2006-aisiais išleistoje enciklopedijoje "Allgemeines Kunstlerlexikon International. Artist of the World".

Paprašyta papasakoti apie kūrybinio kelio pradžią, I.Giedraitienė prisiminė fotografuoti pradėjusi dar 1955-aisiais. "Tai buvo tėvų, studijų, mokslo draugių fotografijos, skirtos tiesiog prisiminimui. 1956 m. su Kauno merginų ir vaikinų gimnastų grupe dalyvavau Maskvoje Tautų spartakiados masiniuose pasirodymuose, kuriuose kartu dalyvavo iš visos TSRS suvažiavę sportininkai gimnastai-akrobatai. Netikėtai sunegalavau, laikinai nedalyvavau gimnastų-akrobatų treniruotėse, bet tuomet fiksavau treniruotes, o tarp jų – poilsio akimirkas. Jaunystė, džiaugsmas, sportas visus vienijo", – apie fotografijų seriją "Tautų spartakiada" pasakojo kūrėja.

Vėliau modeliais tapo dukros, draugai ir šiaip nepažįstami žmonės, sutikti Lietuvoje ar kelionėse – taip radosi nuotraukų ciklai "Vaikai", "Motina", "Vestuvės", "Laidotuvės", "Portretai", "Langas", "Kryžių tylėjimas".

Žvilgsniai iš praeities

Naujausią I.Giedraitienės albumą "Prisiminimų aidai" sudaro gana skirtingos fotografijų serijos: "Prisiminimų aidai", "Langai" ir meninės fotografijos serija, kurioje panoramiškai fiksuojami įvykiai, įvairiu metu sutiktų žmonių portretai.

Pirmojoje fotografijų serijoje pristatomi holokaustą išgyvenusių ir jų gelbėtojų Lietuvoje portretai (1995–2015). Šių žmonių autorė ieškojo po visą šalį – norėjo susitikti su gyvais likusiais nuo holokausto išsigelbėjusiais žydais. Juos surado Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Telšiuose.

Fotografuodama autorė susitelkė į portreto žanrą, mėgino užfiksuoti žmogaus veidą, jame išryškinti buvusių netekčių, praradimų, tragiškų patirčių momentus. Svarbiausia jai buvo įamžinti istorinę atmintį, dokumentuoti, įprasminti dar išlikusius holokausto liudininkus, ryškinti jų tapatybę.

Anot įvadinį tekstą albumui rašiusios menotyrininkės Laimos Kreivytės, "holokaustą išgyvenusių Lietuvos žydų portretai – tai neištrinamos praeities metraštis ir dokumentas. Portretus dažnai papildo simboliniai vaizdai ar ženklai: fotografijos, skulptūros, traukinio vagonas".

Pačios I.Giedraitienės teigimu, šie portretai – bandymas betarpiškai prisiliesti prie skaudžios temos, ją įprasminti ir suvokti. Projekto metu ne visi išgyvenusieji holokaustą norėjo fotografuotis ir dar kartą prisiminti karo metų siaubą. Tačiau kiekvienas susitikimas menininkei buvo kaip likimo dovana: "Fotografuojant žavėjo žmonių nuoširdumas, draugiškumas, betarpiškumas, geranoriškumas, energingumas – nepaisant garbaus amžiaus ir skaudžių patirčių".

"2012-aisiais Vilniuje susipažinau su puikiais, draugiškais buvusių getų ir koncentacijos stovyklų kalinių sąjungos nariais. Tąsyk man švystelėjo mintis sukurti jų portretus ir pakabinti pas juos kabinete. Kreipiausi į geranorišką, tolerantišką šios sąjungos pirmininką Tobiją Jafetą ir paprašiau pritarimo šiam sumanymui. 2014 m. Geros valios fondas paskelbė konkursą jų finansuojamiems projektams įgyvendinti. Dalyvavau konkurse, gavau finansavimą", – pasakojo menininkė.

Ne visi išgyvenusieji norėjo fotografuotis ir dar kartą prisiminti karo metais patirtą siaubą. "Man kiekvienas susitikimas su šios sąjungos nariais buvo kaip likimo dovana, kurią dalijuosi su visais, vartančiais knygą ar žiūrinčiais fotografijos parodą. Tarp sąjungos narių yra nukentėjusiųjų tiek nuo nacių, tiek nuo sovietų represijos – tai Julijana Zarchy, mirties marše žygiavusi Dobrė Rozenbergienė, Osvencimo, Dachau, Buhenvaldo stovyklų kalinys, su kuriuo vykdomi nacių eksperimentai, – Josifas Konvojus", – pasakojo I.Giedraitienė.

Dvi realybės

Kita I.Giedraitienės kūryboje svarbi tema – serija "Langai". Šią fotografijos seriją fotomenininkė kuria nuosekliai nuo 1989-ųjų iki dabar. Ji atskleidžia išskirtinį fotomenininkės stilių, puikų gebėjimą sulieti vaizdus, dirbti su spalva, sukurti tapybinio efekto įspūdį.

Fotografijų serija tik išoriškai yra pasakojimas apie langus. Nuotraukos – visai kitokios nei kiti I.Giedraitienės darbai. Ši fotografijų serija yra lyriška, tapybiška. Išskirtiniai fotografijų pavadinimai: "Langas V", "Regėjimas I" "Regėjimas II, "Langas XVI–XVII". Fotografuodama langą menininkė tarsi sulieja du vaizdus: išorinį įrėmintą lango vaizdinį ir viduje esančią įsivaizduojamą realybę.

Čia labai svarbus šviesos ir raštų žaismų, tapybiškų linijų muzikalumus. Šių darbų įkvėpimo šaltinis – gamta, pasikartojančios fotografijos nerasime.

Kiek kitokia šiame fotografijų albume meninių fotografijų serija, neturinti konkretaus pavadinimo. Fotografijos pradėtos kurti nuo 1971 m., kai kurios yra apdovanotos įvairiais medaliais. Jose fiksuojami skirtingų švenčių ar atskirų įvykių fragmentai. Vienas įsimintiniausių šios fotografijos serijos darbų – "Katytė" (1970), atstovauja tuometės Lietuvos fotografijos mokyklos stilistikai.

Šiuose darbuose labai svarbu vaizduojamųjų žmonių emocijos, žmogaus ryšys su aplinka, smulkmenos, detalių fiksavimas, suteikiantis šiems darbams individualų savitumą. Kitos įsimintinos šios serijos fotografijos – "Baimė" (1971 m.), "Preliudija" (1969 m.), "Zarasai" (1977 m.), "Koncertas" (1977 m.), "Poilsis" (1978 m.), "Riba", "Gaudemus" ir kt.