Turtinga biografija

A.Sokurovo filmai buvo uždrausti SSRS, jis artimai draugavo su Aleksandru Solženicynu, Mstislavu Rostropovičiu, Galina Višnevskaja, Andrejumi Tarkovskiu. Šalies nenorėjusiam palikti režisieriui sovietų valdžia buvo numačiusi tremties vietą Sibire, bet nuo to jį išgelbėjo Borisas Jelcinas. Šiandien jis yra vienas iš nedaugelio Rusijos kultūros veikėjų viešai kritikuojantis dabartinio prezidento Vladimiro Putino politiką, pasisakantis prieš karą Ukrainoje, kurį jis pranašavo dar 2008-aisiais.

Transcendentinio kino grandas Andrejus Tarkovskis kolegą vadindavo kino genijumi, pasak meno kritikės Susan Sontag, A.Sokurovas – pats ambicingiausias ir originaliausias kino kūrėjas šiandien pasaulyje. 2002-aisiais Sankt Peterburgo Ermitažo muziejuje A.Sokurovas padarė tai ko kine dar niekas nebuvo pasiekęs – vienu nepertraukiamu 96 minučių planu nufilmavo istorinę meno, galios ir atminties alegoriją "Rusiška arka".

Kiekvienas naujas A.Sokurovo kūrinys yra svarbus įvykis kino pasaulyje, tačiau jis pats nėra didelis kino gerbėjas – tai jam tėra darbas.

Kūrybiniai ieškojimai

Pagrindinė naujojo filmo "Frankofonija" siužetinė linija – Paryžiaus Luvro muziejaus vadovo Jacques Jaujard'o (akt. Louis-Do de Lencquesaing) ir už kultūrą atsakingo nacių karininko grafo Franzisko Wolffo Metternicho (akt. Benjaminas Utzerath) pastangos išsaugoti Luvro meno vertybes Antrojo pasaulinio karo metu. Filmas yra ne tik apie garsųjį muziejų, meno kūrinius, Antrąjį pasaulinį karą, bet ir apie žmonijos atmintį, kurią ir reprezentuoja muziejaus institucija.

Giliausiu filmo pagrindu, iš kurio išsirutulioja visos kitos temos, kiti klausimai ir galimi atsakymai galima laikyti moralinę priešinimosi ar pasidavimo problemą.

A.Sokurovo filmus įkvepia klasikinė literatūra, senųjų dailės meistrų tapyba, tačiau jo paties darbai yra labai novatoriški. Jam puikiai pavyksta suderinti seną su nauju, klasikinį meną su avangardinėmis idėjomis. Kiekvienas A.Sokurovo darbas skiriasi savo forma ir estetika, šis filmas taip pat yra kitoks, autorius vis ieško naujos kino kalbos.

"Frankofonija" jungia dokumentinio, esė ir vaidybinio kino tradicijas. Retus archyvinius kadrus, vaizduojančius nacių kariuomenės atvykimą į Paryžių, Prancūzijos pasidavimą, Luvro vertybių iškraustymą, paryžiečių kasdienybę nacių apsuptyje, lydi autoriaus komentarai ir istorinių asmenybių privačių susitikimų inscenizacijos.

Istorijos vandenyne

"Frankofonija" – istorinis filmas, tačiau, kaip ir kituose A.Sokurovo darbuose apie praeitį, jo kamera, ieškodama atsakymų į neatsakytus klausimus, į veiksmo vietą žvelgia kitu rakursu, arba pvz., kaip "Rusiškoje arkoje" įžengia ne per paradines duris, o per atsarginius laiptus. Todėl filme nuo pat pradžių įvedama dabarties perspektyva.

A.Sokurovo (tikras ar tariamas) draugas Dirkas – krovininio laivo, gabenančio per Atlantą muziejines vertybes, kapitonas trūkinėjančiame interneto pokalbyje prašo kalbėti ne apie praeitį, bet apie dabartį. Režisierius sėdi prie darbo stalo arba, klajodamas svetimame laike, anapus kameros klausia ir ginčijasi su savo iškviestais herojais, kurie galbūt viską pakreiptų kita linkme.

Įvairius naratyvinius filmo elementus sujungia garsas (filmas dar nuo pradžios titrų prasideda garsu): tai ir nuolat girdimas autoriaus balsas, apmąstymai, taip pat ir sunkiau iš pirmo karto pastebimi, šen bei ten įsiterpiantys nesinchroniški garso ir vaizdo junginiai (pvz., paukščių čiulbėjimas už lango, kambario gilumoje stovinčio laikrodžio tiksėjimas, radijo garsai girdimi ir persikėlus į kitus laikus bei vietas). Laikas, vieta ir garsas filme dažnai nesutampa, autorius juos sąmoningai užleidžia vieną ant kito, supina ar supriešina.

Ne tik muziejuose saugomuose laiko sluoksniuose (A.Sokurovo filmuose paveikslas yra sustabdyto laiko metafora), bet ir žmonių atmintyje, veikloje, įpročiuose autorius aptinka belaikiškumą. "Vandenyno audra yra be prasmės ir sąžinės, kaip ir istorijos stichija", – žiūrėdamas į audroje blaškomą laivą su meno vertybėmis Antono Čechovo žodžius kartoja A.Sokurovas. Bet visuomet atsiras kas nepaisydamas šių bangų grėsmės bandys išsaugoti žmonijos didybės ir laikinumo simbolius – meno kūrinius.

Tamsių bangų nežinomybė "Frankofonijoje" slegia dabartį, o ne praeitį – kaip baigti filmą, ar nenuskęs draugas(-ai) su kroviniu, ir apskritai, kas bus toliau? Filmo pabaigoje tamsiai raudoni – kraujo spalvos kadrai ir juos lydintis iškraipytas, groteskišku disonansu papildytas SSSR himnas lyg epilogas iš į sapną panašios praeities (kurioje du priešiškų valstybių atstovai susijungia dėl meno vertybių išsaugojimo) sugrąžina į dabarties akimirką, kurioje dar jaučiami nesenos praeities palikti randai, nauja nežinomybė ir nerimas dėl ateities.

Kūrybinės inspiracijos

Po filmo režisierius atsakė į žiūrovų klausimus. Pasak režisieriaus, svarbiausias ne tik šio filmo, bet ir gyvenimo klausimas turėtų būti: priešintis ar pasiduoti? Būtent nuo to priklauso praeitis, dabartis ir ateitis.

Vienas iš A.Sokurovo viešnagės Lietuvoje leitmotyvų buvo Europos ateities klausimas. Šio filmo kūrėją imtis ir paskatino liūdna Europos istorija. Anot režisieriaus, pastaruosius 100 metų Europoje mažai gerų ir vilties teikiančių naujienų – tik kino išradimas buvo vilties teikiantis įvykis.

Be gyvenimo ir gyvybės klausimo, režisierius vardijo ir kitus jam svarbiausius klausimus: kokią kainą mokame už politiką ir ar turi politika moralinį veidą? Kokią nepriklausomybės, laisvės kaina? Kas sumokės už garbę, kiek ji kainuoja, kuo (pinigais, krauju ar dar kuo nors) mes pasiruošę už ją sumokėti?

Prie šių temų jis ėjo daugelį metų (prieš tai A.Sokurovas sukūrė keturių filmų ciklą – valdžios tetralogiją, kurios herojai ne tik XX a. diktatoriai, bet ir Johano Wolfgango Goethe's "Faustas"), bet jie vis dar lieka atviri.

A.Sokurovas Kaune pripažino, kad, kaip ir kiekvienas režisierius, jis neretai abejoja savo kūrybos rezultatu ir tikrai nemanąs, kad šis filmas yra idealus. Režisierius pabrėžė, kad kine didžiausias apribojimas yra laikas, ir nei jis, nei joks kitas kino kūrėjas neįveiks šios materijos. Be kita ko, režisierius visada rizikuoja, kad jo nesupras, nes ne visi žiūrovai turi atitinkamą istorinių ar humanitarinių žinių bagažą. Ir dabar dar nėra nė vieno, žinančio viską apie Antrąjį pasaulinį karą.

A.Sokurovas pasakojo, kad jo filmai auginami kaip medis. Pradedant nuo šaknų sistemos – esminių filmo minčių, iš kurių išauga daug šakų, bet svarbu šito medžio nepaversti gražiai apdailintu parko augalu. Jis nesilaiko įsikibęs scenarijaus, jei kyla noras pridėti papildomą liniją montuojant filmą – juk autoriniuose filmuose galutinis rezultatas dažnai būna nepanašus į scenarijų, nes kūrinys turi vystytis, plėtotis laisvai, pagal savus dėsnius.

Tautos ir individų užduotis

Pokalbis su režisieriumi "Romuvos" scenoje vis krypdavo į filosofinių moralinių klausimų svarstymą. Paklaustas apie blogio ir gėrio vaizdavimą kine, metras atsakė: "Gyvenime yra labai daug blogio, blogis gyvenime yra didžiulis, begalinis ir galutinis. Nežinau, kas taip sugalvojo – ponas Dievas ar gamta, tačiau viskas baigiasi žmogaus mirtimi. Ir tai yra nemaloniausias dalykas, kurį gali sužinoti apie savo gyvenimą. Blogis gyvenime yra toks stebėtinas, įvairus ir košmariškas, neapykantos prigimtis yra tokia gili ir stipri, kad netgi priartėti prie jos kinui neįmanoma ir nereikėtų, naudojantis kinu, suteikti jai galimybę gyventi dar kartą."

Tiek mene, tiek politikoje ir savo gyvenime A.Sokurovas visada pabrėžia humanitarinius principus. Pasak jo, svarbu atskirti išsilavinimo ir apsišvietimo sąvokas. Išsilavinimas suteikia supratimą apie tai, kas galima, o apsišvietimas – apie tai, ko nereikia daryti. Tad išsilavinimas be apsišvietimo yra beprasmis. Režisierius akcentavo, kad daugybė nacistų ir stalinistų buvo gana gerai išsilavinę, bet jie buvo neapsišvietę, t.y. nehumanitarai.

Pasak savo šalies ir pasaulio politiką atidžiai stebinčio menininko, kiekviena vyriausybė turėtų skirti finansavimą jaunimo sužmoginimui, neleisti jaunimui kristi į žvėriškumą, tamsybę ir neapsišvietimą, svarbiausia jos užduotis turėtų būti laikyti visuomenę civilizuotumo erdvėje, nes nė viena tauta neturi garantijos, kad ji netaps žvėrimi.

A.Sokurovo nuomone, tauta, valstybė, po 10–20 metų atsisukusi atgal ir neišvydusi nė vieno talentingo išskirtinio menininko, turi didžiulių bėdų. Režisierius vis dėlto išskyrė gydytojo ir mokytojo profesijas, jie negali save apginti nei nuo valdžios, nei nuo tautos abejingumo: "Nė viena tauta neturi leisti, kad jie būtų žeminami."

Neatsakyti klausimai

Svečio teigimu, norint pakeisti gana liūdną istorinę Europos praktiką, senajam žemynui šiandien reikia suprasti, kokias vertybes reikia ginti. Pasaulyje yra per didelė partinės praktikos įtaka savo tautai (kur kas didesnė už bet kokio Hitlerio ar Stalinio įtaką savo tautai). Nė vienas iš mūsų nežino ir nesupranta, kas vyksta politiniuose koridoriuose, nė vienas politikas, partija ar valdžia apie tai nekalba savo tautai. Niekas nežino ir nesupranta tikrųjų motyvų, telefonų pokalbių turinio, privačių susitikimų, juose dėliojamų pasjansų. Tačiau žmonėms svarbiausias yra karo ir taikos klausimas.

Jei valdžioje politikas, turintis humanitarinę sąmonę, šį klausimą jis spręs vienareikšmiškai – taika. Laisvė ir taika neturi savo kainos. Pasak A.Sokurovo, reikia išspręsti, kaip padaryti taip, kad nebūtų reikalo kariauti, ir čia jau nebetinka ankstesni sprendimai. Reikalingi nauji politiniai sprendimai, kuriems politinė Europos praktika nėra pasirengusi. Jo manymu, vienintelis įmanomas situacijos Europoje pakeitimo variantas – neutralių valstybių judėjimas, be to ateitis bus nulemta.

Režisieriaus klausimas, kodėl Lenkijai, Baltijos valstybėms nepatinka neutraliteto idėja, taip ir liko be tiesioginės diskusijos, o dalis žiūrovų į istoriškai skaudžią temą palietusius Rusijos kūrėjo žodžius reagavo išeidami iš salės.

Ne visi A.Sokurovo pastebėjimai Lietuvoje liko suprasti, kai kurie net kėlė nuostabą, bet, tiek žiūrovai, tiek moderatorius jų neperklausė ir neprašė patikslinti, o vietoj diskusijos pasirinko tylą.

Nenuilstantis žmogiškumo advokatas ir pacifistas A.Sokurovas tiek savo filmuose, tiek kalbėdamas viešai į pirmą vietą iškelia individo ir tautos laisvę. Vis dėlto dažnai laisvės, nepriklausomybės išsaugojimas neįmanomas nestojus į karą su savo engėju, jam nepasipriešinus. Apmaudžiausia, kad originalia kino estetika, ypatingu dėmesiu vaizdui, ekrano plokštumai išsiskiriantis kino kūrėjas, viešėdamas Lietuvoje, beveik nesulaukė klausimų apie savo profesijos ypatybes, kūrybinius ir estetinius principus.