– Esate išsitarusi, kad nesvarbių vaidmenų nėra, o kiekvienas kuriamas personažas smarkiai plečia aktoriaus profesines galimybes. Gal tokia jūsų sėkmės formulė?

– Neskirstau vaidmenų į pirmaplanius ir antraplanius. Tie charakteriniai personažai, kuriuos esu sukūrusi, man suteikia daugybę naujų, netikėtų spalvų. Ir kaip žmogui, ir kaip artistei. Prieš dešimt metų savo 50-metį pasitikau su džiaugsmu, o dabar jaučiuosi kažkaip kitaip. Gal dėl tų įvykių aplinkui. Metų naštos nejaučiu. Gal dėl to, kad dirbu vokalo mokytoja ir kasdien sukuosi tarp jaunimo, o kai būni tarp vaikų – tikrai užsimiršti. Scenoje mano vaidmenys irgi linksmi, nutrūktgalviški. Vieną dieną, žiūrėk, tu nukvakusi namų ekonomė, kitą – jau viešnamio motinėlė, o trečią – pavirsti net kiaule (kvatojasi). Teatre taip beprotiškai smagu, kad iš to smagumo viską ir pamiršti.

– Ar mėgstate švęsti gimtadienius? Gal namiškiai kokią kelionę jubiliejaus proga padovanojo?

– Bus kelionė. Tiesa, netoli, bet labai jos laukiu. Dukra padovanojo kelialapį į Birštono sanatoriją – porai dienų pasilepinti. Dar nežinau, kaip vyrą reikės iš darbų ištraukti. Jam tiek reikalų, o kur dar bitės?! Jis juk užkietėjęs bitininkas, o bitėms reikia priežiūros net žiemą. Kažkur toliau nuo namų išvažiuoti mums tikrai sunku.

– Prie vyro bičių mes dar sugrįšime, bet taip ir neatsakėte į mano klausimą. Tai kaip tos asmeninės šventės?

– Ramiai mes jas švenčiame. Ir tiktai apvalias sukaktis. Aišku, man tai būna ypatingas įvykis – spektaklis teatre. Šį savaitgalį visus savo draugus, giminaičius kviesiu į Fredericko Loewe’o miuziklą „Mano puikioji ledi“, kur vaidinsiu Misterio Higinso ekonomę Madam Pirs ir iš prasčiokės mergaitės padėsiu jam kurti ledi. Bet jei atvirai, kai ilgą laiką esi scenos žmogus, tų gimtadienių jau norisi ramesnių. Aišku, smagu, kad draugai, kolegos prisimena, parodo dėmesį. Išvis mūsų teatras išsiskiria nuostabiu kolektyvu: visi mes – kaip didelė darni šeima. Aktoriai, režisieriai, atvykę iš kitų teatrų, dažnai prisipažįsta, kad jaučia baltą pavydą mūsų nuoširdžiai bendruomenei. Būna, ateini į teatrą, ir iškart įkrinti kam nors į glėbį. Vienas tau – bučkį į žandą, kitas – kokį gražų linkėjimą, ir širdis kaipmat apsąla nuo smagumo.

– Kauno muzikiniame teatre jūs tituluojama kaip charakterinių vaidmenų atlikėja. Gal išduotumėte, koks pats mieliausias širdžiai sceninis įsikūnijimas?

– Tikrai negalėčiau išskirti vieno. Juk visus vaidmenis kuri ir auginiesi tarsi savo vaikus. O vaikas – kad ir koks jis būtų – vis tiek tau be galo brangus. Kartais mąstau ir pati nesuprantu, kaip aš tapau ta charakterinių vaidmenų atlikėja?! Kažkaip netyčia. Scenoje gavau galimybę daryti tai, ko niekada gyvenime sau neleisčiau. Tarkim, „Cirko princesėje“ labai smagu buvo daužyti lėkštes. Su kokiu malonumu aš tai dariau! Daug spektaklių jau nebėra, savo laiką atgyveno, kaip ir mano vaidmenys juose.

– O jei truputį pagąsdinčiau: juk ne už kalnų ir pensija, apie kurią ne visi senjorai atsiliepia su džiaugsmu. Kaip jums tas žodis „senjoras“? Nebaugina?

– Dabar, kai taip pasakėte, gal jau truputį ir baisu (juokiasi). Visa bėda, o gal laimė, kad metai eina, o aš savo vidumi nesijaučiu brandi – viską žinanti, viską suprantanti. Artisto profesija turbūt neleidžia pasenti. Kol kas nežinau, ką tai reiškia. Juk, be darbo teatre, aš visąlaik sukiojuosi tarp jaunimo – dėstau vokalą Kauno 1-ojoje muzikos mokykloje.

– Trumpam nusikelkime į praeitį. Kai rinkotės profesiją – apie kokias dar studijas svarstėte?

– Norėjau studijuoti arba aktorinį, arba dainavimą. Daugiau nieko. Esu kilusi iš Švenčionių. Mokykloje dalyvaudavau visur, kur tik galėdavau. Tais laikais saviveikla buvo labai stipri, švenčių daug, tai visur manęs ir būdavo pilna – renginiuose, dainų šventėse, skaitovų konkursuose, dainų dainelėse. Lankiau muzikos mokyklą, baigiau fortepijono klasę. Tėvai į mano pomėgius nesikišo: leido pačiai spręsti, ką norėsiu veikti gyvenime. Pasitikėjo manimi. Kodėl galiausiai nestojau į aktorinį – nebeatsimenu. Gal išsigandau didžiulio konkurso? Nors ir į dainavimą buvo nemažas. Net dvejus metus lankiau parengiamuosius vokalo kursus. Per juos dėstytojai irgi stebėdavo būsimų studentų galimybes. Žodžiu, savo specialybės prasimokiau net septynerius metus!

Būna, ateini į teatrą, ir iškart įkrinti kam nors į glėbį. Vienas tau – bučkį į žandą, kitas – kokį gražų linkėjimą, ir širdis kaipmat apsąla nuo smagumo.

– Jei dabar paprašyčiau ištraukti iš prisiminimų stalčiaus epizodą iš pirmųjų darbo teatre metų – kas akimirksniu atsidurtų ant liežuvio galo?

– Pamenu, KVMT statė Paulo Abrahamo operetę „Balius Savojoje“, gavau joje labai mažą Bebės vaidmenį. Kai dabar mąstau – gal tai ir buvo kažkoks likimo ženklas? Nuo to laiko man ėmė kliūti kažkokie keisti vaidmenys – na, charakteriniai... Scenoje visko pasitaikydavo. Tai vardą ne iš to spektaklio pasakai, tai dar kažkas nutinka. Betgi neleidi sau šitaip nuklysti į lankas. Stengiesi, kad viskas būtų gerai. Kartais ne viskas nuo tavęs priklauso. Jei kolega pasako ne tą tekstą, tau automatiškai neateina į galvą tavo žodžiai. Tuomet prasideda improvizacijos, kurios sukelia ir juoko priepuolius, ir kolegų akys ant kaktos išvirsta. Betgi tuos momentus ilgiausiai ir atsimeni – kai scenoje pasijunti netramdomu vaiku, kai nebijai švepluoti ar pasityčioti iš savęs, kai nebijai būti negraži.

– Minėjote, kad pedagoginis darbas jums neleidžia senti. Mamytė irgi buvo mokytoja. Kaip manote, ar pedagoginiai genai lėmė, kad šalia teatro atsirado dar ir mokinių?

– Tas mano ėjimas į mokytojus buvo labai lėtas. Vyras, Arnoldas Beinaras, dirbo Kauno 1-oje muzikos mokykloje, tad paskui jį ir aš ten nuėjau. Kodėl? Nes pradžioje ką tik iškeptas KVMT artistas dar neturi repertuaro, neturi daug vaidmenų. Režisieriai tave dar tik bando – ką tu gali, o ko ne. Ir išvis teatre yra daug dalykų, kurie iš esmės nuo tavęs nepriklauso. Aktorius, atlikėjas didžiąja dalimi yra vienaip ar kitaip sukritusių aplinkybių auka arba laimės kūdikis. Vieni atsiduria reikiamoje vietoje reikiamu laiku, patinka kažkokiam režisieriui, kiti – ne. Kai lyginu save su dabartiniu jaunimu, matau didžiulį skirtumą. Aš, būdama jų metų, nebuvau tokia užtikrinta savimi. Gal tą neužtikrintumą iki šiol tebeturiu? Ir tai negerai. Artistas privalo turėti bent šiek tiek vadinamojo naglumo. Ir žąsies oda jam ne pro šalį. Juk mūsų darbe labai daug subjektyvumo. Todėl man truputį baisu, kai mokiniai sako, kad nori rinktis mano profesiją. Negi ir jiems visą gyvenimą reikės įrodinėti, ko yra verti? Tiek sau, tiek ir kitiems.

Dedikacija: šį vakarą teatro scenoje – spektaklis, skirtas solistės G. Juknevičiūtės-Beinarienės 60-mečiui. Misis Pirs miuzikle „Mano puikioji ledi“ – vienas naujausių dainininkės vaidmenų. Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotr.

– Kolegos iš muzikos mokyklos jus giria ir sako, kad Giedrė net stalą dainuoti išmokytų...

– Pasakysiu jums, kad čia ir yra didžioji mano bėda – gaunu naują mokinį ir dusinu jį tol, kol jis ima dainuoti (juokiasi). Ar nepabėga? Na, dažniausiai ne. Šiuo metu turiu keturis dvyliktokus, kurie seniai jau visas ugdymo programas pabaigę, bet vis tiek pas mane eina. Labai smagu, kai užsiaugini vaiką ir vėliau mėgaujiesi jo pasiekimais. Pedagoginis darbas labai praturtina. Jis gilino mano žinias apie muziką, dainavimą: juk visko pedagogikoje mokiausi pati. Buvau ir mokytoja, ir mokinė. Vaikai mane daug ko išmokė.

– Dažnai į darbų sūkurį panirę žmonės neturi jokių hobių – tik savo mėgstamą profesiją. Ką jūs mėgstate veikti laisvalaikiu?

– Oi, neklauskite manęs šitų skaudžių dalykų. Turiu didžiulį daržą. Ten gyvena du katinai ir šuo, kurie pas mus atklydo ir kuriais mes rūpinamės jau antrus metus. Mažą darželį, kai augau vaikystėje, tėvai visuomet turėjo prie namų. Prie žemės aš pripratusi. Aišku, tas mūsų dabartinis daržas gerokai per didelis, bet kad jūs žinotumėte, ką reiškia po darbų sukišti rankas į žemę, jausti jos kvapą, girdėti paukščiukus, kurių mieste aš negirdžiu! Man visa tai yra savotiška terapija.

– Užmiesčio sodyba – jūsų namai ar tik laisvalaikio džiaugsmas?

– Gyvename Kaune, daugiabutyje. Tai, apie ką pasakoju, netgi ne sodyba – tiktai žemės sklypas netoli Kauno. Važiuojame ten su vyru po darbų, ypač vasaromis.

– Ar toje žemėje stovi ir bičių aviliai?

– Oi, ne. Jie išvežioti po visą Lietuvą. Mano vyras dėl bičių pamišęs. Jis nuolat važinėja po Lietuvą ir vis ieško ekologiškų vietų. Radęs veža avilius ten. Turime šaunią vietelę Aukštaitijoje – bitės prineša idealaus grikių medaus. Kiek tų avilių? Net nežinau. Kartą vyras bandė man aprodyti visas vietas, kur stovi mūsų bičių namai. Ilgokai užtrukome (juokiasi). Kai pagalvoju apie šitą vyro hobį, stebiuosi: juk miestietis, asfalto vaikas. Pomėgis prasidėjo nuo vieno aviliuko. Norėjo juo už žemę savininkui atsidėkoti: pagavo bičių spiečių, nupirko joms naują gražų avilį ir išvažiavo dovanos įteikti. Šis jam ir sako: „Kad atvežei bičių, ačiū, bet dabar jas pats ir dabok.“ Taip ir rūpinasi iki dabar.

Plejada: per 33 darbo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre metus dainininkė sukūrė daugybę charakterinių vaidmenų ir visiems jiems suteikė ryškiausių spalvų. Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotr.

– Nutekėjote į garsią Beinarų muzikų šeimą…

– Mano vyras nuo keturiolikos metų dirbo su tėčiu – vargonavo Katedroje. Jo didžiulėje šeimoje visi muzikantai – ir broliai, ir seserys. Mes su Arnoldu kartu baigėme studijas ir jis mane tiesiog atsivežė į Kauną. Tai buvo gūdūs 1988-ieji. Niekas per daug nesiafišavo. Žinojau tik tiek, kad Arnoldo mamos nuostabus balsas. Kai išgirdau ją dainuojant, taip ir atsisėdau. Pagalvojau, kad man turbūt belieka apsikloti pernykščiais lapais (juokiasi). Vyrui sovietiniais laikais irgi nebuvo saldu: vargonininko sūnus net negalėjo įstoti į norimą specialybę. Vietoj išsvajotos kompozicijos mokslų teko rinktis birbynę.

– Ačiū Dievui, dabar laikai kiti. Gal ir jūsų vaikai tęsia garbingą muzikų dinastijos tradiciją?

– Turime dukrą Silviją. Jai 30 metų. Baigė farmaciją, dirba vaistinėje. Į muziką nepasuko, nors muzikos mokykloje, fortepijono klasėje, mokėsi. Ko trūko iki tolesnių muzikos studijų? Jei būčiau mačiusi, kad mano vaikas turi ypatingų gebėjimų šiai sunkiai profesijai – tuomet gal būčiau ir daugiau pastangų dėjusi. Kita vertus, gal man, kaip mamai, labiau norėjosi, kad dukra turėtų kažkokią žemiškesnę specialybę, žemiškesnį gyvenimą nei aš? Dainuoti ji lig šiol mėgsta ir klausą gerą turi. Apskritai, manau, kad vaikus į meną – dailę, aktorystę, muziką – leisti yra labai rizikinga. Vien todėl, kad niekada nežinai, ar būsi kam vėliau reikalingas, ar tave pastebės. Nebent pats vaikas turėtų ypatingų duomenų ir ypatingą norą eiti sunkiu menininko keliu.

– Paklausiu jūsų kaip ilgametės muzikos pedagogės – ar kitoks šiuolaikinis jaunimas, ar labai skiriasi nuo jūsų kartos jaunų žmonių?

– Visokio jaunimo yra, bet pas mane ateina motyvuoti, protingi vaikai. Jie žino, ko nori. Šiuo metu dirbu su dvyliktokais. Labai jais didžiuojuosi. Viena mergaitė šiais metais stos į kompoziciją, kita rašo projektus, rengia pasirodymus miesto mastu, moka užsienio kalbų. Vis dėlto nemeluosiu: didžioji dauguma – nemotyvuoti, tėvų atvesti, į pamokas vaikšto kaip į lažą. O juk tai ne būrelis – tai didžiausia ir seniausia Kaune muzikos mokykla! Čia reikia ir vaikų, ir jų tėvų pastangų. Negalima tiesiog užkrauti savo atžalai ant pečių muzikos, o pačiam likti nuošalyje. Čia labai svarbus mokytojų, tėvų ir vaikų bendradarbiavimas.

– Trumpam iš J. Gruodžio gatvės, kur mokote vaikus vokalo, užsukime į Kauno muzikinį teatrą. Ar turite ten mėgstamą vietelę, kurioje geriausiai jaučiatės?

– Visur man ten gerai. Kai ateinu į teatrą, bėgu iš kambario į kambarį: juk reikia prasidainuoti, pasigrimuoti, pamedituoti. 1990-aisiais, kai tik pradėjau dirbti teatre, pastato rūsyje buvo toks teatralų bufetas. Oi, kaip ten gera būdavo! Visi drauge pietaudavome, bendraudavome. Gaila, kad jo nebeliko.

– Tai ko gi sau – šio nuostabaus teatro ilgametei artistei – palinkėtumėte jubiliejaus proga?

– Visų pirma, sveikatos. Svajonės, kuri išsipildytų. Noriu kūrybos, naujų iššūkių, noriu būti teatre reikalinga. Ir, duok Dieve, kad ne tik man, bet ir visiems aplinkui būtų gerai – kad visi būtume sveiki ir laimingi!

– Tai geriausia dovana gimtadienio proga būtų...

– Geriausią dovaną aš jau gavau. Tai kolegų ir artimųjų man parodytas dėmesys.