G. Laurinaitis ir jo (ne)sugadinta paroda

Pasak menotyrininkės, parodos kuratorės Austėjos Raščiūtės, ši paroda – žvilgsnis į klaidas kaip į naują meno sritį, kurioje „anomalijos [...] darbuose tampa neatsiejama jų dalimi, primenančia apie tai, kad kūrybos laisvė gali atsiskleisti ir per nevaldomus procesus“.

Anot paties autoriaus, šie darbai atsirado sugedus atminties kortelių skaitytuvui ir jam pradėjus savavališkai gadinti nuotraukas – iškreipti tekstūrą, spalvas ir kurti tai, ko negalima dirbtinai atkartoti.

Visas eksperimentas menininkui vyko trejus metus, kol galiausiai kūriniai buvo pristatyti visuomenei.

Darbuose vyrauja žmonių portretai, fotografuoti jiems artimoje aplinkoje. Vyrų, moterų veidai sunkiai matomi – kol nuotraukos perkeliamos iš fotoaparato į kompiuterį, atminties kortelių skaitytuvas jas sugadina ir perdirba. „Suprogramuoti tokio dalyko neįmanoma, – sako G. Laurinaitis. – Niekada nežinosi, kuri nuotrauka bus pakeista, galima tik numatyti, kurioje nuotraukos pusėje pasikeis vaizdas. Visa tai yra sėkmės dalykas ir bandymas bendradarbiauti su pačia technologija.“

Transformacija: įamžinti veidai sunkiai matomi – keliaudami iš fotoaparato į kompiuterį vaizdai deformuojasi. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Darbai parodoje pavadinti darbiniais pavadinimais, tokiais kaip „MG_1730“, siekiant juos susieti su technologijų sritimi, tačiau kartu papildyti menine reikšme. Televizoriai, kurie kas dešimt minučių pakeičia esamą vaizdą į kitą, įprasmina parodos erdvę dar labiau. Matomas judantis vaizdas padeda labiau suvokti žiūrovui kūrinio tekstūrą ir jos kitimą.

Kartu ši paroda ir kalba apie vartotojiškumą. Menininkas siūlo giliau pažvelgti į tai, kaip suvokiame meno vertę ir kaip technologijos gali būti kūrybinės medžiagos šaltinis. Jis provokuoja mus atitolti nuo tradicinių meno apibrėžimų, įvertinti technologijų sukurtus klaidų vaizdus kaip savarankiškus meno kūrinius.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Ši paroda ne tik pristato technologijų trūkumų estetiką, bet ir kviečia permąstyti mūsų santykį su vartotojiškumu. Įrenginiai, kurie dažnai greitai keičiami dėl gedimų, čia tampa meno gimimo vieta simbolizuodami tvarumo idėjas ir iššūkį masiniam vartojimui.

Paroda tampa dialogu tarp žmogaus ir technologijos, bandančios ne sipriešinti, o kurti ryšį ir jį stiprinti. G. Laurinaičio darbai atspindi subtilią pusiausvyrą tarp žmogaus kūrybos proceso ir technologijos, kurioje net ir klaidos gali tapti vertingu meno elementu. Tai kvietimas žvelgti į netobulumą ne kaip į trūkumą, bet kaip į galimybę iš naujo atrasti kūrybos prasmę. Tai dialogas, kuris plečiasi už parodos sienų ir primena, kad kartais netikėti, neplanuoti procesai gali būti būtent tai, kas suteikia kūriniams autentiškumo ir originalumo.