Šią operą, pristatomą kaip bendro KVMT ir Estijos Pernu mieste rengiamo operos festivalio „PromFest“ projekto tąsą, drąsiai galima vadinti Lietuvos operos scenoje dar neatrastu perlu, nes ji žavi itin meistriškai muzikos garsais papasakota tikra garsios prancūzų aktorės Adrienne’os Lecouvrer, gyvenusios XVIII a. Paryžiuje, istorija.
„Adriana Lekuvrer“ Lietuvos operos scenoje atsirado neatsitiktinai – statyti būtent šią operą pasirinko pagrindinį vaidmenį joje kurianti Gabrielė Bukinė. Šiandien rodomą „Adrianą Lekuvrer“ KVMT skiria Pasaulinei operos dienai, kasmet minimai spalio 25-ąją. Spektaklio išvakarėse su G. Bukine pasikalbėjome apie tai, kuo ją sužavėjo ši opera, ką bendro turi Gabrielė ir Adriana – du skirtingų laikmečių scenos talentai, kaip vyksta G. Bukinės vaidmens kūrimo procesas ir kaip ją suranda svajonių vaidmenys.
– Laimėjusi Klaudios Teaev jaunųjų operos dainininkų konkursą, turėjote galimybę pasirinkti operą „PromFest“ festivalio pastatymui. Kodėl pasirinkote būtent „Adrianą Lekuvrer“? Kuo ši opera Jus žavi?
– Visų pirma, mane labai žavi veristinės operos – tikriausiai todėl, kad jos paremtos tikrų žmonių tikromis istorijomis. Man patinka realistiškos, gyvenimiškos, dramatiškos ir net tragiškos istorijos, jas lydinti nuoširdi, graži, tačiau nebanali muzika. „Adriana Lekuvrer“ visa tai turi, tad pagalvojau: kodėl gi ne?
– Kūrybinės komandos nariai užsiminė, kad tarp Jūsų ir Adrianos personažo mato stiprų ryšį – esą jus sunku atskirti vieną nuo kitos. Kaip Jūs asmeniškai patiriate šį ryšį?
– Tikriausiai mano kaip Gabrielės ir kaip Adrianos panašumus ir skirtumus tiksliausiai galėtų nusakyti aplinkiniai, matantys mane ir mano kuriamą veikėją iš šono. Kai pats kuri vaidmenį, susikoncentruoji į daugybę dalykų, dažniausiai į daugybę smulkmenų, o bendras vaizdas, kaip ir paveiksle, geriau matomas šiek tiek atsitraukus. Kūrybos proceso kelyje neabejotinai šiek tiek susitapatinu su savo kuriamais personažais, ypač kai tas procesas trunka ilgai – rytą vakarą, bemaž pusę metų. Vis dėlto pačiai, būnant to paveikslo viduje, sunku pasakyti, kiek tų panašumų yra ne tik scenoje, bet ir realiame gyvenime.
Vis dėlto turiu prisipažinti, kad Adriana į mano širdį tiesiog įskriejo – matyt, tai ženklas, kad visgi bendrų charakterio, jausenos, būsenos, emocijų tapatumų jau nuo pat pradžių buvo nemažai. Žinoma, nepaprastai malonu girdėti tokius žodžius iš kūrybinės komandos – tai man didelis komplimentas ir padrąsinimas. Man svarbiausia, kad mano vaidmuo būtų įtikinantis.
– Adriana operoje yra žymi ir talentinga aktorė, Jūs – taip pat išskirtinė dainininkė. Adriana susiduria su iššūkiu atskirti asmeninį gyvenimą nuo kūrybos – kaip ir daugelis aktorių, ji dažnai nežino, kas yra tikra, o kas iliuzija. Kaip Jūs išgyvenate savo kuriamus personažus? Ar Jums nesunku atskirti save nuo vaidmenų?
– Savo kuriamas veikėjas stengiuosi išgyventi visa esybe. Tai nelengva, nes sekina emociškai, tačiau kitaip neišeina. Man būtina iki galo suprasti savo kuriamos veikėjos psichologinę būseną, aplinkos veiksnius, kitų žmonių įtaką jai, jos elgesio priežastis. Kuo giliau į tai neriu, tuo labiau, tikriau viską išgyvenu, net jeigu to ir nenoriu. Kūnas juk nesupranta, kad tai tik iliuzija – jis reaguoja taip, lyg viskas vyktų iš tiesų. Todėl po spektaklio dažnai ateina nuovargis – jausmas, lyg būčiau viską, kas vyko operoje, patyrusi, išgyvenusi tikrovėje. Iš čia, manau, ir ateina frazė „išeiti iš vaidmens“.
– Viename interviu minėjote, kad muzika Jums visada asocijavosi su laisve. Ar šis požiūris išliko? Klasikinėje muzikoje, ypač operoje, yra daug taisyklių, o kur dar pubikos ir kritikų lūkesčiai... Ar tai neriboja Jūsų kūrybinės laisvės?
– Aš vis dar laikausi nuomonės, kad laisvė gimsta formoje. Mane toks požiūris išties veikia – jis mane išlaisvina. Gal todėl taip myliu operą. Taip, čia yra daug taisyklių: scenos, dainavimo, muzikos interpretavimo. Tačiau kai jas perpranti ir supranti, kad jos susiformavo ne veltui, pasidaro lengviau: taisyklės nebevaržo, o pradeda tarnauti. Juk kaip kartais gyvenime sunku, kai turi per daug pasirinkimo ir tos vadinamosios laisvės. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kuo daugiau pasirinkimų, tuo lengviau. Tačiau dažnai nutinka priešingai – galimybių perteklius ima paralyžiuoti ir atima aiškią kryptį.
Gal tai ne pats tiksliausias pavyzdys, bet įsivaizduokite: jums liepia parašyti rašto darbą apie bet ką – bet kokia forma ir bet kokio ilgio. Iš pradžių atrodo: oho, kiek laisvės! Tačiau netrukus ateina suvokimas, kaip sunku apsispręsti: nuo ko pradėti, kokia kryptimi eiti? Pasirinkimų gausa ima ne įkvėpti, o stabdyti kūrybą. O jeigu pasakytų: „Parašyk dviejų stulpelių eilėraštį gamtos tema“ – protas iškart susitelkia. Įsijungia kūrybos režimas, mintys nukreipiamos aiškia kryptimi. Tada atsiranda tikroji laisvė.
Laikausi nuomonės, kad laisvė gimsta formoje. Mane toks požiūris išties veikia – jis mane išlaisvina. Gal todėl taip myliu operą.
Panašiai ir scenoje – retas solistas jaučiasi laisvas neturėdamas jokių gairių, nežinodamas, kas turi įvykti. Tuomet prasideda abejonės, blaškymasis. Kai turi aiškią formą, kryptį, esminius orientyrus, viskas tarsi savaime užsipildo nuo taško A iki taško B. Man tai yra tikroji kūrybos laisvė.
– Kas lėmė, kad pasirinkote būtent operos kelią?
– Sunku pasakyti. Pasirinkau eiti operos keliu dar tuomet, kai nebuvau girdėjusi operos atliekamos gyvai. Buvo nepaaiškinama nuojauta, kad turiu rinktis būtent šią specialybę. Jaučiau, kad turiu eiti būtent šiuo keliu, kad ir kokie iššūkiai lauktų. O jų tikrai netrūko – iki stojimo į Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademiją su opera ar dainavimu profesionaliai susidūrusi nebuvau. Žinoma, bandymų dainuoti iki tol tikrai buvo – būrelių ir koncertų, ir jau tada jaučiau, kad balsas pats savaime turi klasikinį, operos prieskonį.
– Ar turite savo svajonių vaidmenį? Jei taip – koks jis?
– Nenoriu šiuo klausimu apriboti savo sąmonės, todėl neturiu vieno svajonių vaidmens. Jau esu sukūrusi ne vieną vaidmenį, apie kurį anksčiau net nesvajojau, – jie atsirado netikėtai ir tapo ypatingi. Už tai esu labai dėkinga likimui. Įsitikinau, kad svajonių vaidmenys dažnai slepiasi ten, kur jų mažiausiai tikiesi.
– Papasakokite, kas Jums yra kūrybos procesas – kaip jis vyksta?
– Kūrybos procesas prasideda nuo tos akimirkos, kai sužinau apie man skirtą vaidmenį. Nuo tada bent keletą kartų per dieną apie jį pagalvoju, pradedu rinkti informaciją visais įmanomais pavidalais – geros redakcijos natas, įvairius įrašus, – tai labai svarbu! – solistų, atlikusių tą vaidmenį, mintis, interviu, įžvalgas, interpretacijas, dirbu su vokalo pedagogais.
Tačiau šiame pradiniame etape nieko nepriimu kaip absoliučios tiesos ir nebandau vadovautis tik vienos krypties gairėmis. Tiesiog noriu turėti sau visą surinktą informaciją, ją apmąstyti, tuos apmąstymus paleisti į orą. Vėliau smegenys pačios atsirenka, ką joms panaudoti, o ko ne.
Kai prasideda operos statymo procesas ir darbas su kūrybine komanda, man labai svarbu profesionalumas ir aiškumas – tiek pačiame darbe, tiek komunikacijoje: svarbu, kad nebūtų nereikalingos įtampos, kad būtų palaikomas pagarbus, žmogiškas ryšys.
Man patinka realistiškos, gyvenimiškos, dramatiškos ir net tragiškos istorijos, jas lydinti nuoširdi, graži, tačiau nebanali muzika. „Adriana Lekuvrer“ visa tai turi.
– Įsiminė viename interviu Jūsų išsakyta mintis, kad bandymas išpildyti visuomenės lūkesčius yra tiesiausias kelias į nesėkmę. Kaip Jums pavyksta to išvengti? Ar turite kokių nors savo taisyklių? Operos dainininkei, ypač moteriai, su didesniais lūkesčiais tikriausiai susidurti tenka ypač dažnai.
– Turiu vieną aiškią taisyklę – tai nuolatinis visokeriopas darbas su savimi. Tai tikrai nelengva ir ne visada pavyksta. Tačiau juk nelengva ir gyventi su visuomenės lūkesčių našta ant pečių, tiesa? Kas, jeigu tie lūkesčiai – neįgyvendinami? Arba visi skirtingi? Tuomet, bandydamas įtikti visiems, nebežinai, nuo ko pradėti. Tai vargina, sekina, alina, o rezultato nėra. Visas dėmesys nukrypsta ne į kuriamą vaidmenį – ne į darbą, dainavimą, o į mintis: „Ką apie mane pagalvos?“ Tada tikroji kūryba prapuola. Visai kas kita yra racionali kritika, patarimai žmonių, kuriais pasitikiu – tai yra būtina kūrybos ir muzikos atlikimo proceso dalis; visa tai reikalinga tobulėjimui, išsikeltų tikslų siekimui.
– Viešojoje erdvėje dažnai akcentuojama, kad esate kilusi iš mažo miestelio. Ar tai Jums svarbu?
– Gerbiu savo šaknis, jomis didžiuojuosi. Visgi ten susiformavo didžioji dalis mano pasaulėžiūros, vertybių, ten mano šeima, giminės – ištikimiausi gerbėjai.
– Kaip mėgstate pailsėti nuo dainavimo? Daugelis solistų sako, kad jiems labiausiai padeda tyla, tačiau gal turite kokių nors pomėgių, kurie Jums suteikia jėgų, padeda pailsėti?
– Jeigu kalbėtume tik apie fizinį atsigavimą – tai tyla, atpalaiduojančios procedūros, pasivaikščiojimai. O psichologiškai pailsiu per pertraukas įsitraukdama į visiškai kitokią veiklą nei dainavimas – sportuodama, tvarkydamasi buityje, žiūrėdama gerus filmus, skaitydama, bendraudama su žmonėmis, kitaip tariant, spręsdama įvairius uždavinius, nesusijusius su opera.
Naujausi komentarai