Opera, sukurta iš gyvenimo

Turint omenyje, kad KVMT pastaruoju metu labiau susitelkia į kiek lengvesnius operetės ir miuziklo žanrus, pasirinkimas statyti būtent „Adrianą Lekuvrė“ pasirodė gerokai netikėtas, nes šią operą galima drąsiai pavadinti ne tik neatrastu operos perlu, bet ir gana kietu riešutu tiek atlikėjams, tiek publikai.

Šis, ties bel canto operos tradicija ir verizmo riba stilistiškai balansuojantis kūrinys, net lyginant su kitomis to meto operomis, yra išties intensyvus tiek savo partitūra, tiek siužetinėmis linijomis, tiek emociniu krūviu.

Teatras teatre – operos veiksmas nukelia į XVIII a. Paryžiaus „Comédie-Française“ teatrą, kuriame vaidino ir mylėjo tikroji Adriana Lekuvrė, viena žymiausių savo laikmečių aktorių, – suteikia operai ryškų tikrovės prieskonį, tačiau taip pat žiūrovą painioja, nukreipia dėmesį į operos muziką, ne į siužetą.

Tikroji Adriana, įtaigiai kūrusi vaidmenis naujausiuose žymaus prancūzų dramaturgo Žano Batisto Rasinio tragedijose, gyveno šlovingą scenos žvaigždės gyvenimą, kupiną ne tik blizgesio, bet ir meilės trikampių, intrigų ir vidinių abejonių. Galiausiai ji buvo rasta negyva – sklandė kalbos, kad buvo nunuodyta ant siųstų žibučių paskleistais nuodais. Ši istorija intrigavo ir žavėjo XIX a. rašytojus Eženą Skribą ir Ernestą Leguvė, kurių pjese ir remiasi F. Čilėjos opera, pirmą kartą rodyta 1902-aisiais Milane.

Spalvos: kontrastas vizualiniam spektaklio puošnumui – kylanti veiksmo įtampa ir dramatiška atomazga. / Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotr.

Tarp scenos ir realybės

„Adriana Lekuvrė“ KVMT scenoje atsirado neatsitiktinai – statyti būtent šią operą pasirinko pagrindinį vaidmenį operoje atliekanti Gabrielė Bukinė. Dar repetuojant sklandė kalbos, kad tikroji Adriana ir G. Bukinė turi kažką bendro, tarsi susilieja į viena, galbūt todėl G. Bukinė ir yra vienintelė abiejų operos pastatymo sudėčių pagrindinio vaidmens atlikėja. Nors tikruosius jųdviejų panašumus ir skirtumus tikriausiai žino tik pati solistė, žiūrint operą, jau nuo pirmųjų akordų nekyla abejonių, kad vaidmuo, tiek vokaline, tiek aktorine prasme, įkūnytas itin kruopščiai, įtaigiai, jautriai ir originaliai.

Visus keturis veiksmus išbūti intensyvių įvykių ir muzikinių vyksmų centre nėra lengva, tačiau atrodė, kad G. Bukinei tai pavyksta ne tik puikiai, bet ir yra labai natūralu. Galbūt todėl gerokai silpnesni pasirodė vyriškų vaidmenų kūrėjai.

Tenoras iš Rumunijos Eusebiu Huțanas sukūrė gana lyriško ir labai įsimylėjusio Adrianos mylimojo Mauricijaus vaidmenį (tiesa, ryškiau atsiskleidė įsibėgėjus operos veiksmui), tačiau antrojoje sudėtyje dainavęs Tomas Pavilionis branda ir įtaigumu kiek atsiliko nuo savo scenos partnerės. Galima svarstyti, ar T. Pavilioniui šis vaidmuo buvo pernelyg intensyvus, ar G. Bukinė labai aukštai užkėlė kartelę savo scenos kolegoms.

Veikėjų kontrastai

Mišonės vaidmenį taip pat kūrė du solistai: Adrianas Janus (Lenkija) ir Laimonas Pautienius. Abu savo vaidmenis interpretavo skirtingai – pirmojoje sudėtyje dainavęs A. Janus sukūrė jauno, naivaus, Adrianą įsimylėjusio režisieriaus portretą, L. Pautienius – vyresnio, globėjiško gerbėjo. Panašią dichotomiją galima įžvelgti Buljono pricesės vaidmenį kūrusių Jovitos Vaškevičiūtės ir Gabrielės Kuzmickaitės interpretacijose – pirmoji atsiskleidė kaip brandi, savimi pasitikinti moteris, antroji su Adriana konkuravo jaunatvišku žavesiu.

Šios operos pastatymo branduolys, pagrindinis elementas yra G. Bukinė ir jos kuriamas persožanas, kuriame telpa viskas, ko reikia stipriai dramai.

Į intensyvią intrigų karuselę organiškai įsiliejo ir kiti solistai – Žygimantas Galinis (Buljono princas), Žanas Voronovas (Abbé De Chazeuil), Ingrida Kažemėkaitė (Madmoiselle Jouvenot), Rita Preikšaitė (Madmoiselle Dangeville), Povilas Padleckis (Poisson), Regimantas Gabšys (Quinault), tarnaitės Taurinta Klesevičiūtė ir Viktorija Michailova ir KVMT choro artistai, kuriuos ruošė chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė.

Deja, tarp pirmojo ir antrojo operos rodymų buvo juntamas šioks toks atotrūkis – pirmą kartą, diriguojant operos muzikiniam vadovui estui Erkiui Pehkui, orkestras tolygiai su solistais kūrė muzikinį operos vyksmą, o antrąjį kartą (dirigavo Virgilijus Visockis) pasirodė, kad orkestrui pritrūko kelių repeticijų.

Į laisvę

Nežinia, atsitiktinumas tai ar ne, bet ne kartą teko pastebėti, kad kai režisuoti operą imasi moteris režisierė, stipriuoju pastatymo režisūriniu elementu tampa moteriškų personažų įvairialypumas, dinamiškumas, tam tikrų moterims labiau nei vyrams būdingų išgyvenimų, vidinių abejonių išryškinimas. Ne išimtis ir šis „Adrianos Lekuvrė“ pastatymas, kurį režisavo estė Marta Aliide Jakovskė.

Kad ir kaip norėtųsi vengti stereoripiškai lytims priskiriamų klišių, šis spektaklis, ypač finalinė jo scena, siunčia feministinio atspalvio žinutę: Adriana miršta dviejų ją mylinčių vyrų akivaizdoje, tačiau, tiesiogine prasme išsilaisvinusi iš korseto (kurį galima interpretuoti kaip varžančių visuomenės standartų simbolį), išeina į šviesą, į laisvę – viena, stipri ir laisva.

Tokią mintį patvirtina ir spektaklio scenografija (kostiumus kūrė estas Madis Nurmsas, šviesų dailininkė Monika Šerstabojevaitė, scenos judesį kuravo Kristina Želvienė), artima kultinio 9-ojo dešimtmečio draminio serialo „Dinastija“ estetikai. Tam tikrų sąsajų ar aliuzijų į serialą galima įžvelgti ir operos „Adriana Lekuvrė“ siužete bei operos veikėjų tarpusavio santykiuose, kuriuose į pirmą planą iškyla ne tik galios santykiai, bet ir galios siekimas per intrigas.

Tačiau šios operos pastatymo branduolys, pagrindinis elementas yra G. Bukinė ir jos kuriamas persožanas, kuriame telpa viskas, ko reikia stipriai dramai: meilė ir neapykanta, trapumas ir stiprybė, grožis; abejonės esamais ir būsimais pasirinkimais, vidinio ir išorinio pasaulių priešprieša ir, svarbiausia, visą šią dramatinių elementų skalę sujungiantis laisvės leitmotyvas.