Įvairiapusis talentas

Vienas iškiliausių XX a. pirmosios pusės lietuvių dailininkas A.Galdikas, gimęs mažame Giršinų kaime, netoli Mosėdžio (Skuodo r.), mokydamasis dailės, pasirinko grafikos sritį (1912–1917 m. jos mokėsi Sankt Peterburge, barono Aleksandro Štiglico techninio piešimo mokykloje), bet vis dėlto jį išgarsino tapybos darbai ir sukurtos scenografijos.

Dar studijuodamas grafiką, dailininkas laisvu laiku lankė keletą tapybos studijų. Vėliau tapybos mokėsi Peterburgo dailės akademijoje, tobulinosi Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje. Lietuvoje A.Galdikas dėstė Kauno meno mokykloje, Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Beje, išgarsėjo ir kaip puikus pedagogas, išugdęs daugybę talentų: Viktorą Petravičių, Vytautą Kazimierą Jonyną, Telesforą Valių, Paulių Augių, Adolfą Vaičaitį, Petrą Tarabildą, Joną Kuzminskį.

1944–1947 m. menininkas emigravo į Vokietiją, 1947 m. persikėlė į Paryžių, o nuo 1952 m. apsigyveno JAV.

Kūrybingas, produktyvus menininkas apipavidalino septyniolika Valstybės teatro spektaklių, sukūrė ofortų, linoraižinių, knygų (Vinco Krėvės, Oskaro Milašiaus) iliustracijų, plakatų, piešinių, lietuviškų pinigų projektų. 1937-ųjų Paryžiaus pasaulinėje parodoje už tapybos triptiką "Lietuva" dailininkas pelnė Didįjį prizą, o už Vinco Krėvės "Šarūno" spektaklio dekoracijas – aukso medalį.

Unikali kolekcija

A.Galdikas – peizažų, natiurmortų, figūrinių kompozicijų meistras, buvo atviras ieškojimams, mėgęs keisti stilių, vėliau pasukęs į abstrakcijų pasaulį. Vis dėlto kolekcininkai daugiausia ieško jo ankstyvojo laikotarpio realistinio stiliaus peizažų, natiurmortų, portretų.

Gamta dailininkui buvo didžiausias įkvėpimo šaltinis, A.Galdiko peizažai akivaizdžiai išsiskiria ne tik spalvine koloristika, tiksliau, praktiškai tobulu spalvos jausmu, potėpiu, unikaliomis plastinės kalbos subtilybėmis, bet ir perteiktomis dvasinėmis būsenomis.

Visuomenei dar nerodytoje A.Galdiko paveikslų kolekcijoje, eksponuojamoje "Parko galerijoje", vyrauja ankstyvojo laikotarpio dailininko kūriniai – peizažai, portretai, tačiau yra ir unikalių, tėvynėje mažiau aptartų amerikietiškojo laikotarpio paveikslų.

Pasak menotyrininko Antano Andrijausko, iš visų savo kartos tapytojų A.Galdikas išsiskiria ne tik stilistinės raiškos formų įvairove, vaizdinių daugiasluoksniškumu, bet ir sugebėjimu šioje saviraiškos formų įvairovėje, nepriklausomai nuo naudojamų medžiagų, technikų, išsaugoti aukštą meninį lygį.

Taigi A.Galdiko kūrinių parodoje dar nematyti paveikslai: tempera sukurti "Natiurmortas" (1929 m.), "Maldininkė" (trečiasis dešimtmetis), "Nuotaka" (trečiasis dešimtmetis), "Motina ir vaikas" (1934 m.), guašu – "Medžiotojas" (trečiasis–ketvirtasis dešimtmečiai), "Bažnyčia" (trečiasis dešimtmetis) ir kt.

Beje, buvęs reto produktyvumo, A.Galdikas neretai ant paveikslų neužrašydavo datos arba išvis pamiršdavo pasirašyti, todėl dabar jo kūrybos tyrinėtojams nėra lengva siekiant nuosekliai atkurti pagrindinius dailininko kūrybinės evoliucijos etapus ir išryškinti jiems būdingus stilistinius bruožus. Kita vertus, tai savotiškai natūralu žinant, kad A.Galdikas buvo ekscentriška, nenuolankaus charakterio, kupina maištingos energijos asmenybė, iš prigimties nonkonformistas.

"Tai kūrėjo-vaiko tipas, kuriam neegzistuoja jį supanti aplinka, nes jam nėra kitos realybės, kaip tik jis pats ir jo misija", – yra pasakęs Algirdas Julius Greimas, kalbėdamas apie A.Galdiką.

Sąsajos su M.K.Čiurlioniu

Žvelgiant į A.Galdiko kūrinius, juose akivaizdi ekspresija, dramatiška, vingri linija, muzikali spalvinė jausena, emocionali, empatiška portretuojamojo pajauta. Tarkim, žvilgsnį prikaustanti "Nuotaka" – susimąsčiusi, stojiškos laikysenos, brandaus dvasinio ūgio ištekanti mergina, šiaip jau iš stuomens ir iš liemens, t. y. tvirta ir drūta, bet drauge ir kažkaip pažeista, netenkanti jaunystės polėkių ir svajų.

Tapant peizažą, A.Galdikui svarbu perteikti emocinę nuotaiką, tapomų objektų spalvingumą, vaizdinio vientisumą. Juose išryškėja pagarbus požiūris į lietuvių liaudies meno tradicijas, minkštos, išplautos formos, kompozicinis mąstymas, didžiulė meilė gamtai ir sugebėjimas žvelgti tarsi iš aukščiau, aprėpiant panoraminį vaizdo plotą.

Parodoje "Parko galerijoje" išvysime "Rudenišką peizažą", akvarele nulietą 1960 m., "Peizažą su medžiais", nutapytą XX a. šeštajame-septintajame dešimtmetyje, t. y. menininkui jau gyvenant emigracijoje. Kiek jie pakitę nuo ankstyvųjų dailininko darbų, kiek dvelkia nostalgija ar ilgesiu, galima pamatyti apsilankius unikalioje lietuvių tautinės dailės pamatus klojusio kūrėjo parodoje. Galima tik prisiminti, kad ne vienas meno tyrinėtojas yra įžvelgęs A.Galdiko sąsajų su M.K.Čiurlioniu, nes šie du jautrūs gamtos grožiui dailininkai mūsų tautinėje tapybos mokykloje, nutolę nuo pilkos kasdienybės, praplėtė dvasios pasaulio ribas.

"Po M.K.Čiurlionio A.Galdikas yra vienintelis mūsų plastinio meno revoliucionierius giliąja to žodžio prasme. Visa jo kūryba yra nenuilstamo ir nuolatinio atsidavimo menui vaisius", – yra teigęs Paulius Galaunė.