Jau daugiau nei metus visoje Lietuvoje koncertuojančios KJT aktorės džiaugiasi po klipo premjeros užklupusiu dėmesiu ir kviečia gyvai išgirsti išskirtinių lietuvių istorijas. Kauno publika tai galės padaryti jau po savaitės – vasario 7 d. 19 val. "Graži ir ta galinga" nuskambės "Žalgirio" arenos amfiteatre.

Prieš pasirodymą Kaune neatsitiktinai kalbamės su dviem "Graži ir ta galinga" kūrėjomis, kurios koncerte atlieka dainas, skirtas tarpukario Kaunui ir jame gyvenusioms moterims. Apie kūrybinį koncerto procesą, tarpukario Kauno ypatybes, išskirtines kaunietes ir jų įtaką dabartiniam lietuvės paveikslui pasakoja Klaipėdos jaunimo teatro aktorės Asta Zacharovaitė (A.Z.) ir Vaiva Kvedaravičiūtė (V.K.).

– Dauguma jūsų koncerto dainų skirtos konkrečioms asmenybėms, Asta, kodėl pasirinkai kurti dainą apie tarpukario Kauną?

– A.Z.: Tarpukaris man visada atrodė vienas įdomiausių Lietuvos istorijos laikotarpių, o to laiko Kaune vykęs kultūrinis progresas, žiūrint iš dabartinės perspektyvos, pasirodė ir šmaikštus, ir žavingas. Bandymai surengti merginų grožio konkursus, pasimatymų vadovėliai, cigaretės sukurtos būtent moterims, pusę kino teatro seansų sudarantys erotiniai filmai, moralės sergėtojų rengiamas mados, o vėliau ir moterų teismas ir panašūs dalykai mane taip džiugino, kad gimė daina. Tiesa, iš pradžių buvo gal 15 posmelių, bet vėliau mintis išsigrynino ir jų liko perpus mažiau.

– Tarpukario Kaune neišvengiamai vyko konfliktas tarp konservatyvių lietuviškumo puoselėtojų ir laisvo gyvenimo propaguotojų, gal gali trumpai papasakoti, kokiomis formomis tas konfliktas pasireikšdavo?

– A.Z.: Išliko nemažai šaltinių, rodančių, kaip šis konfliktas vykdavo laikraščiuose ar kitoje spaudoje. Pavyzdžiui, viena pusė įdeda straipsnį, kad rengs pirmąjį lietuvaičių grožio konkursą. Po kiek laiko išeina pranešimas, teigiantis, kad jokio konkurso nebus ir būti negali, nes moterų negalima lyginti pagal išvaizdą, lyg kokių telyčių parodoje, ir geriau derėtų surengti dorovingiausių merginų konkursą. Ši abipusė straipsnių, skelbimų ir pareiškimų kova dėl konkurso vyko gal dvejus metus, kol galiausiai jis taip ir neįvyko.

Nors šis pavyzdys gana komiškas, tačiau tarpukariu emancipuotos moterys dažnai buvo smerkiamos dorovingos Lietuvos puoselėtojų, kurie drąsias, savo vertę žinančias pažangias moteris kaltino pasileidimu ir kitais nesusijusiais dalykais.

Tas laikotarpis buvo toks sodrus, saldus, o skaitant straipsnius ir knygas apie jį apėmė pojūtis, lyg pro rakto skylutę stebėtum slaptą ir intymų kažkieno kito gyvenimą.

– Vaiva, koks įspūdis jums susidarė apie to laikmečio Kauną?

– V.K.: Tarpukario Kaunas mane tikrai nustebino, pavadinčiau jį laukiniu laikotarpiu. Visi iš Vakarų Europos atkeliaujantys žemiški malonumai, apie kuriuos prieš karą ar jo metu nebuvo nei noro, nei laiko galvoti, įsivyravus taikai, užėmė didelę dalį tuomečio Kauno. Žmonės į pagundas nėrė stačia galva. Džiaugiuosi, kad tas laikotarpis buvo toks sodrus, saldus, o skaitant straipsnius ir knygas apie jį, apėmė pojūtis, lyg pro rakto skylutę stebėtum slaptą ir intymų kažkieno kito gyvenimą.

– Viena iš tavo koncerte atliekamų dainų pasakoja apie tarpukario Kaune gyvenusią Teklę Sabastijauskaitę, kas ji tokia?

– V.K.: T.Sabastijauskaitė buvo homoseksuali moteris, dirbusi vyriškus darbus, nešiojusi vyrišką aprangą ir prisistatinėjusi Tado Sabastijausko vardu. Negana to, Teklė-Tadas darydavo smulkius nusikaltimus: vogdavo brangius daiktus ar pinigus iš moterų, kurias suviliodavo vyrišku žavesiu ir pažadais vesti. Jei ne šie nusikaltimai ir jų bylų dokumentai, turbūt apie Teklę nebūtų išlikę net ir tos mažos dalies informacijos, kuri dabar saugoma archyvuose.

– Kaip apie ją sužinojote ir kaip rinkote informaciją savo dainai?

– V.K.: Apie T.Sabastijauskaitę sužinojau visai atsitiktinai, internete ieškodama kiek įmanoma daugiau informacijos apie tarpukario Kauną. Akį patraukė antraštė "Laikinosios sostinės paslaptys: kaip Teklė norėjo vesti Stasę", tad nusprendžiau pasigilinti, kas tai per asmenybė. Daug informacijos apie šią moterį nebuvo, teko tenkintis keliais straipsniais, tačiau to užteko, kad Teklės–Tado istorija virstų koncerto daina.

– Kaip manai, koks Teklės indėlis į dabartinės lietuvės paveikslą?

– V.K.: Kiekviena moteris į bendrą lietuvės paveikslą įneša savą spalvą. Manau, kad Teklė šalia aristokratiškos Bonos Sforcos ar galią ir stiprybę rodančios Dalios Grybauskaitės įneša žaismės, lengvumo ir unikalumo. T.Sabastijauskaitė pasirinko būti tuo, kuo norėjo, savais, gal kiek drastiškais ar net juokingais būdais, tačiau ji pasirinko teigti save. Tame aš matau drąsą ir laisvę, tai kelia žavesį.

Be abejo, sukurti dainą apie Teklę paskatino ir homoseksualumo tema, apie kurią tarpukario Lietuvoje buvo mažai kalbama – niekas nedrįso ar net nenorėjo praverti šių durų, ypač, jei tai liesdavo homoseksualias moteris. Tad Teklė-Tadas buvo savotiškas raktelis šioms durims kiek plačiau atsiverti. Ačiū jai už tai.

– Spektaklyje – koncerte "Graži ir ta galinga" skamba keliolika jūsų pačių kurtų muzikinių kūrinių. Visi jie ne tik pasakoja skirtingų moterų ar laikotarpių istorijas, bet ir atstovauja skirtingiems muzikiniams stiliams. Kokio stiliaus muziką kūrėte apie tarpukario Kauną pasakojančioms dainoms?

– V.K.: Sakyčiau, kad dainos "Teklė-Tadas" stilius išlipo iš tarpukario muzikos rėmų ir labiau primena 10-ojo dešimtmečio R&B ar soulo dainas. Tokias dainas mūsų tėvai klausydavo prieš (ne)miegą, tokių dainų klausydami didino pirmą kartą po tarpukario vėl nepriklausomos šalies populiaciją. Seksualumu dvelkianti muzika atspindi laisvą to meto Kauną.

– A.Z.: O mano dainoje, kuri taip ir vadinasi "Tarpukario Kaune" jungiasi džiazas, bliuzas ir dar kažkoks mūsų grupės žanras. Taip pat dainoje yra ir vieno, visiems gerai žinomo, tarpukario šlagerio motyvas. Dainoje daug svingo, kuris, mano galva, tikrai kvepia tarpukario paskalomis, šokiais, flirtu, svaigiaisiais gėrimais ir gražiomis naujomis šilkinėmis kojinėmis.

Kas? Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis-koncertas "Graži ir ta galinga".

Kur? "Žalgirio" arenos amfiteatre.

Kada? vasario 7 d. 19 val.