Vaikiškas braižas

"Parko galerija" – aktyvi erdvė, kurioje noriai savo parodas rengia jau pripažinti, garsūs menininkai ir žengiantys į viešumą pirmuosius žingsnius. Čia savo pirmąsias parodas eksponavo gabūs Lietuvos dailės akademijos Kauno fakulteto studentai, Paryžiuje ir Kaune besitobulinantys dailininkai.

Tačiau šįkart "Parko galerijoje" pirmoji personalinė K.V.Giedraitytės paroda – išskirtinė, nes jaunajai dailininkei – vos devyneri metai, bet savo kūryba ji akivaizdžiai įrodo, jog yra unikali ir talentinga. Tiesa, šiuo atveju pranašumas yra jos amžius, nes autentiškas vaikiškas braižas visada yra originalus, paslaptingas ir įdomus. Vėliau daugelis menininkų nori prisiminti unikalųjį kūrybos šaltinį, patiriamą, deja, tik vaikystėje, tačiau itin retai tai pavyksta: dažnai tai tėra tik imitacija, desperatiška pastanga, o ne lengvumo, laisvumo išraiška, kurią visai paprastai, be jokių didelių pastangų leidžia sau vaikas. Taigi tokios parodos – tikra atgaiva žiūrovui, norinčiam bent akimirksnį užmiršti kanonų, taisyklių bei ritualų pasaulį ir prisiminti, kai viskas buvo paprasta ir aišku.

"Kodėl pasirinkai dailę?" – per parodos atidarymą jaunosios dailininkės Kornelijos Vytautės paklausė "Parko galerijos" vadovė Jolanta Gutauskienė. "Todėl, kad piešti man labai patinka", – atsakė K.V.Giedraitytė ir tai buvo didžioji išmintis, kurią dažniausiai mums pasako vaikas. Paprasta ir aiški, nes ar daugelis iš mūsų galime nuoširdžiai patvirtinti, kad darome tai, kas mums iš tiesų labai patinka, o ne dėl, tarkim, pinigų, socialinės padėties ar kitų priežasčių, kurios vėliau nuveda į egzistencinį akligatvį. Vaikas jo neišgyvena tikriausiai dėl to, kad sugeba daryti tai, kas jam patinka. Galėtume mes, suaugusieji, teisintis, o tiksliau apgaudinėti save – bepigu jam, kai yra kas juo pasirūpina, bet visai gali būti ir tai, kad kai nuoširdžiai užsiimi tuo, kas tau labai patinka, atsiranda, kas pasirūpina...

Jautrus pasaulio matymas

"Šia paroda norime pasidžiaugti savo dukros pomėgiu dailei ir drauge paskatinti kitus tėvus atrasti savo vaikų talentus", –  savo mintimis pasidalijo Kornelijos Vytautės tėtis Artūras, – juk kiekvienas vaikas kažkam yra gabus ir gal net labai, tik reikia paskatinti, neužgesinti tos ugnelės, kuri vėliau šildys visus."

"Man ypač įdomus transcendentinis aspektas dailėje, – pritarė mažosios dailininkės mama Kristina Giedraitienė, – jis jungia mūsų pasaulį su Anapusybe, suteikia mūsų gyvenimams dvasinį gylį. Piešinys ar tapybos darbas ne tik atspindi tam tikrą kompoziciją ar spalvas, bet ir išgyvenimus, emocijas, būsenas, patyrimus".

Ir išties K.V.Giedraitytės darbuose akivaizdus subtilus žvilgsnis į vaizduojamą (piešiamą/tapomą) objektą, per kurį perduodamas jautrus pasaulio matymas. "Kornelija Vytautė labai paslanki mokinė, atidžiai išklauso ir įsiklauso, drauge – lieka prie savo nuomonės", – pastebėjo jaunosios autorės mokytoja Neringa Kisielienė, išmokiusi įvaldyti ir pastelę, ir akrilą, taip pat ir išsaugojusi pirmapradį smagumą piešti spalvotais pieštukais.

Tikrumo versmė

Devynerių metų dailininkės K.V.Giedraitytės parodoje "Pavasario natiurmortas" eksponuojami ir natiurmortai, tapyti iš natūros, ir kūriniai, gimę vaizduotėje ar iš įspūdžių, pavyzdžiui, patirtų kaime ar kelionėje, bet svarbiausia juose yra ypatingas tikro vaikiškumo dėmuo, kuris tiek paprastą žiūrovą, tiek profesionalų dailininką veikia kaip stebuklas, nesumeluoto tikrumo versmė.

Galerijos erdvėje vaikiški, dailiai įrėminti paveikslai spinduliuoja trapumu, paprastumu ir nuoširdumu. Jie nėra labai ryškūs ar itin spalvingi ir tai liudija autorės mąslų žvilgsnį į aplinką, subtilią pajautą, švelnią prigimtį. K.V.Giedraitytės darbai suskamba kaip poezijos posmas, o dar dažniau – kaip haiku: taupiomis priemonėmis, subtilia spalvų palete perduodama išmintis ir nuostaba, kurią lengvai atpažįsta vaikas. Taigi tokios parodos – puiki proga pasitikrinti. Ką? Ar vaiko savyje nesame sunaikinę, nes tuomet mūsų vaikams sunku, o ypač – mums patiems.