I. Raudonikytė: labiausiai etiketės kenkia meno žmonėms

Kaunietė menininkė Indraja Raudonikytė – universali kūrėja, itin originaliai pristatanti menines idėjas savo kūryboje – grafikos, keramikos, tekstilės darbuose. Atrodo, menininkės pasaulis beribis, o ir kalbėdama apie save ji nemėgsta ribų, etikečių. "Labiausiai etiketės kenkia meno žmonėms. Prisikabinę etiketę jie save apriboja, atima kūrybinę laisvę", – sako ji.

Prie dailės prisilietusi dar Kauno dailės gimnazijoje, kur specializavosi tapyboje, tapybos įgūdžius tobulino ir žinomo drobės meistro Jono Maldžiūno studijoje. Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakultete meno kūrinių restauravimo studijas baigusi menininkė pasuko grafikos link, Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete studijavo taikomąją grafiką, įgijo magistro laipsnį, o 2015–2017 m. ėjo Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Kauno grafikos sekcijos pirmininkės pareigas.

Nuo 2012-ųjų Lietuvos grafinio dizaino asociacijai priklausanti I.Raudonikytė grafinio dizaino paslaptimis dalijosi su Vytauto Didžiojo universiteto, Kauno technologijos universiteto studentais. Tuo pat metu menininkė aktyviai dalyvavo ir parodose, neapsiribodama viena dailės sritimi.

Aš, gimusi kūrybiškoje, meniškoje aplinkoje, negalėdama nekurti judu į priekį. Ieškau savo kelio, kuris nesusikirstų su niekieno kito keliu. Savos upės vagos, kuria galėčiau tekėti.

Dailininkė nuo vaikystės yra išmėginusi įvairias dailės sritis ir iki šiol kuria įvairių žanrų kūrinius: nuo dizaino, keramikos iki grafikos, tekstilės. I.Raudonikytė kuria jungdama tiek tradicines, tiek šiuolaikines meninės raiškos priemones. Žvalgantis po dailininkės kūrybą akivaizdu: menininkei itin svarbi gamta, inspiruojanti daugelį kūrinių. Dailininkės darbuose yra itin svarbus piešinys, kontūras, spalva, kelių skirtingų plotmių sugretinimas.

Jeigu reikėtų apibūdinti I.Raudonikytės darbų tematiką, tai pačia plačiausia prasme galima būtų įvardyti, kad tai – moters pasaulis. Autorei svarbu atskleisti ir išryškinti visus jos herojės gyvenimo – dvasinės, emocinės ir kasdienybės etapus. Visus darbus jungia ekspresyvi ir dinamiška moters figūra: juoda linija ryškina jos vienišumą ir pilnatvę, pačius įvairiausius moters pasaulio kontekstus.

Autorės pasakojimas įtraukiantis, jungiantis kelias dimensijas, kuria paslaptingumą ir intrigą. Darbai "Karštis", "Tavo – mano altorius", "Rytojaus praeities šešėliai" kuria vientisą pasakojimą, kuriame daug kontrastinės kompozicijos: prislopintas moters figūros vaizdinys ir kūdikis, augalai, gamtos motyvai, ryškių spalvų vaisiai ir kita. Darbai ne tik dekoratyvūs, bet ir kuriantys šiuolaikinės moters vaizdinį.

Pirmojo karantino metu, išpopuliarėjus virtualiosioms parodoms, menininkė I. Raudonikytė pristatė savo keramikos dirbinių projektą "Pelkių žolė", VšĮ Gabrielės meno galerijoje. Dailininkė dažniau rengia personalines parodas, tačiau rečiau dalyvauja grupinėse. Jos darbų ciklai, eksponuojami parodose, yra išbaigti, intriguojantys, apipinti autorės filosofija.

– Jūsų kūrybos pasaulis įdomus, įvairus ir kintantis. Kada susidomėjote menu, kaip atradote kūrybos pasaulį?

– Aš – Indraja. Kaip Dina, iš "Dinos knygos", tik ne Dina. Gimiau apsupta meilės, muzikos ir meno. Visi namuose laukė manęs kaip patekančios žvaigždės ar mistinės kometos. Planetos! Indraja, todėl, kad gimusius gruodį globoja Jupiteris, o Jupiteris – senovės lietuvių Indraja. Šeimoje, kurioje kartu su sovietų santvarkos atėjimu nelaimės ir nesėkmės sekė viena kitą, aš turėjau atnešti šviesą, taiką ir gėrį. Kaip saulės spinduliai ir šviesa mus gali sušildyti, taip gali ir deginti. Taip mažutė mergaitė skrido, bėgo, lipo, krito, šoko, dainavo ir stiebėsi, kovojo už tiesą ir dėmesį.

Buvau vienintelė Giedraičių provaikaitė, vienintelė Čepulių vaikaitė ir, žinoma, vienintelė Elonos ir Gintaro duktė. Kartu su tėvais vaikščiojau į paskaitas Vilniaus universitete ir Dailės akademijoje. Nuo mažų dienų diskutuodavau su senelio kolegomis, profesoriais, klausdavau ir pasisakydavau netgi politinėmis temomis senelės bičiulių susiėjimų disputuose, kurie vykdavo mūsų namuose. Smalsumas mane vedė ir skatino tobulėti.

Gyvenau šeimoje, kur kultūra, menas, etnografija buvo kasdienybė ir būtinybė išlikti, išgyventi, išsaugoti savo tapatybę. Nors sovietmetis jau ėjo į pabaigą, bet visa šeima buvo nuolat stebima, persekiojama, už domėjimąsi ir dalyvavimą kraštotyros veikloje, dainavimą etnografiniuose ansambliuose, bendravimą su santvarkai nepatogiais žmonėmis. Menas, kultūrinė veikla tuo metu mano aplinkoje buvo tylaus pasipriešinimo forma. Senelė Vanda Giedraitytė-Čepulienė ir mama – Elona Čepulytė buvo profesionalios menininkės – keramikės, tėtis, nors ir pradėjo rašyti mokslinį darbą fizikos mokslų srityje Vilniaus universitete, bet jį tiek įtraukė keramikos magija, kad net vadovavo Tautodailininkų sąjungos keramikos sekcijai. Tad menu susidomėti nepavyko, tai menas susidomėjo manimi ir įtraukė.

– Esate grafikė, knygų iliustratorė, dailininkė, dizainerė, kuriate įvairių žanrų kūrinius. Ar skirtingos meno sritys papildo viena kitą, ar, atvirkščiai, trukdo?

– Kadangi esu ir grafikos dizainerė, tai neretai mano tyrimų ir interesų akiratyje atsidurdavo etiketė. Kas tai yra, kodėl? Ir kurdama etiketes supratau, kad sau susikurti etiketę itin sunku. Ypač, kai asmeninei meninei raiškai nesvetimi ir taikomojo meno kūriniai, suvoki tai tiesiogiai. Ilgainiui supratau, kad etikečių vis dėlto nemėgstu. Apie gaminius, kūrinius ir žmones kalba jie patys, kad ir kokią etiketę prikabintum, prigimtis, tikrasis atvaizdas anksčiau ar vėliau atsivers.

Labiausiai etiketės kenkia meno žmonėms. Prisikabinę etiketę jie save apriboja, atima kūrybinę laisvę. Mes kiekvienas esame, visų pirma, žmogus, o kiekvieno žmogaus galimybės iš esmės yra lygios. Kiekvienas mes pasirenkame profesiją, veiklą, gyvenimo būdą. Mes patys sprendžiame – kurti ar ne, ką ir kaip. Mes laisvi laisvoje šalyje galime save išreikšti daugelyje sričių. Per savo gyvenimą sukaupiau tam tikrų patirčių ir žinių bagažą. Nuo mažų dienų talkinau tėvų ir senelės keramikos studijoje, kuri buvo tiesiog mūsų namų virtuvėje-dirbtuvėje, čia sukaupiau neįkainojamų technologinių žinių ir patirties, Kauno dailės gimnazijoje mokiausi tapybos (nes nuolatinis darbas keramikos srityje buvo tapęs nebeįdomus), Kauno aukštesniojoje meno mokykloje mokiausi meno kūrinių konservavimo ir restauracijos, Dailės akademijoje – taikomosios grafikos. Visas šias žinias taikau kasdienybėje, kūryboje ir darbe, ir jos tikrai papildo viena kitą. O vakarais, kai jau atrodo ilsiuosi, pasineriu į siūlus, pluoštus ir kuriu tekstilės kūrinius.

Šimtmečiais susiformavęs stereotipas apie tai, kad moteris, norinti atsiduoti kūrybai, turi išsižadėti savo žmogiškosios, moteriškos ir motiniškos prigimties, vis dar gajus.

– Ar dažnai dalyvaujate parodose, kuri paroda jums įsimintiniausia?

– Parodose dalyvauju retai. Gal dėl savo gyvenimo būdo, gal dėl asmeninių savybių, gal dėl kūrybinės veiklos į grupines parodas esu kviečiama itin retai. Kasmet surengiu bent keletą nedidelių autorinių parodų, dažniausiai kamerinėse erdvėse. Iš grupinių parodų tikriausiai labiausiai įsiminė prieš beveik 20 metų vykusi, tuo metu kasmetė estampo paroda-konkursas, Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Grafikos meno centro galerijoje "Kairė-Dešinė", kurioje buvau apdovanota galimybe surengti autorinę parodą galerijos erdvėje ir kvietimą stoti į LDS, kuriuo tada nepasinaudojau. Tuo metu buvau bebaigianti studijas VDA Kauno dailės institute ir pripažinimas sostinėje buvo itin svarbus.

Autorinių parodų surengiau nemažai, sunku kurias nors išskirti. Į vienas susirinkdavo nuostabių žmonių, lankytojų, kitos tiesiog vykdavo nepaprastose erdvėse. Tiesa, viename parodos atidaryme Kaune, salone "Jaukūs namai", kur tuo metu pristačiau portretų ciklą "Visos jos Onos", mane susirado ir pasveikino mano tolima giminaitė, trumpam atvykusi iš Norvegijos. Parodoje, tarp kitų Onų portretų, buvo eksponuojamas ir imaginacinis jos tetų Onų bendras portretas. Tokios patirtys švelniai supurto ir pamalonina.

Eksponuojant paskutinę parodą periferijoje, į erdvę nedidelėje bibliotekoje užsuko mano vedamų edukacinių užsiėmimų lankytoja, dvylikos metų mergaitė, nepastebėjusi manęs, garsiai, retoriškai paklausė: "Kas šitas čia nesąmones nupiešė?" Būna ir taip.

– Jūsų grafikoje dominuoja pasakojimai apie moterį, jos vienatvę, kasdienybę, aplinką, kurioje svarbi kiekviena detalė. Ar galima sakyti, kad tai pasakojimai apie save? Kas kuriant šiuos ekspresyviai dinamiškus darbus jums yra svarbu?

– Kiekvienas autorius kurdamas atiduoda kūriniui dalelę savęs, savasties, asmeniškumo. Mokslas įrodė, kad visą aplinką kiekvienas mūsų matome ir suvokiame skirtingai, perleidžiame per savo regos nervų sistemą, tada per savo sąmonę ir pasąmonę. Taip ir kūryboje, net ir neigdami tai, mes perfrazuojame save, remdamiesi savo požiūriu ir išgyvenimais. Net ir garsiąją Mona Lizą nutapiusį Leonardo Da Vinci meno tyrinėtojai kartais kaltina, kad tai ne moters portretas, o autoportretas.

Taip ir aš kurdama ieškau tų atskaitos taškų, bendrų visoms moterims, visoms motinoms, gal ir kiekvienam mūsų, neatsižvelgiant į lytį ar gyvenimiškus potyrius. Ypač pastaraisiais metais, kai mūsų keliavimas ribotas aplinkybių, privalome atsigręžti į save, savo aplinką, gamtą, turime išmokti vertinti tai, ką turime šalia, labiau įsigilinti ir suprasti savo santykį su ja.

Laikotarpis ir emocija perteikiama kūrinių cikle "Virtuvėje tik merginos" susijusi ir su tam tikrais asmeniniais gyvenimo ir kūrybiniais laikotarpiais. Ne visi kūrėjai gali užsiimti kūryba kasdien, laiką leisdami savo studijoje. Kartais gyvenimo aplinkybės nulemia, ypač mūsų kultūroje, kad moteris pirmiausia turi savo kasdienes pareigas, prievoles, visuomenėje nusistovėjusias normas. Moteris, lyg netyčia, išstumiama iš kūrėjų bendruomenių, nes ji yra moteris, turi vaikų, yra ištekėjusi, gamina valgį... ir tuo mėgaujasi. Šimtmečiais susiformavęs stereotipas apie tai, kad moteris, norinti atsiduoti kūrybai, turi išsižadėti savo žmogiškosios, moteriškos ir motiniškos prigimties, vis dar gajus. Vokiškas posakis apie moterų interesus ir vaidmenį visuomenėje "Kinder, Küche, Kirche" (vaikai, virtuvė, bažnyčia – red. past.), turintis ne vieną atitikmenį ir kitose kultūros, nuo JAV, Anglijos iki pat Japonijos, šiandien vis dar gyvas, tik garsiai apie tai nekalbama.

Taip aš, gimusi kūrybiškoje, meniškoje aplinkoje, negalėdama nekurti judu į priekį. Ieškau savo kelio, kuris nesusikirstų su niekieno kito keliu. Savos upės vagos, kuria galėčiau tekėti. Primetami stereotipai pakoreguoja kūrybines ekspresijas, karjeros iššūkius, tad esu linkusi mėgautis, kurti ir didžiuotis tuo ką turiu, o ne tuo, ko galbūt negaliu pasiekti. Ankstyvoje vaikystėje tyliai pavydėjau berniukams, nes jie gali būti kuo tik panorėję, ne taip, kaip mergaitės. Šiandien, tikiu, esu jau suaugusi ir galiu džiaugtis tuo, kuo esu, ten, kur esu, ir savo kūryba pasakoti apie tai kitiems.

Tad spalvos, dinamika ir emocija mano kūryboje – tai pasakojimas apie visai nenuobodų, turtingą ir prasmingą moters-motinos gyvenimą, su raudančiais vaikais, parodų atidarymais, prisvilusiomis košėmis, moksliniais straipsniais, meninių edukacinių projektų rengimu, automobilio remontu ir žemės ūkio darbais.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Na

Na portretas
Tai, kad jau nelabai jauna... Greičiau stipriai pagyvenusi moteriškė.

inteligentė

inteligentė portretas
Mano galva Raudonikytė yra viena iškiliausių Lietuvos jaunųjų menininkių.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių