Smalsumas gimsta ten, kur baimė traukiasi, – jis stumia mus tyrinėti nežinomybę. Patarlė sako: bijai vilko – neik į mišką, tačiau kai vilkas atsiduria dėmesio centre, noras leistis į tą mišką tik stiprėja. Smalsumą ir baimę išjudina specifinės, asmeniškai patirtos erdvės – tokios, kurios dažnai lieka nuošalyje arba glūdi kolektyvinėje pasąmonėje. Iš šių vietų menininkai semiasi įkvėpimo, o jų vaizdiniai virsta kūriniuose pasirodančiais objektais, sukeliančiais atpažinimo, nejaukos ar įtampos pojūtį.

Parodoje (ji – Lietuvos dailininkų sąjungos 90-mečio programos dalis) darbus eksponavusios Inga Ponomarenko ir Audrė Tylienė šiuo metu studijuoja Vilniaus dailės akademijoje tapybos magistrantūros I kurse, nors abi savo gyvenimus siejo ne su menų pasauliu: Inga yra baigusi geodezijos ir miškininystės studijas, dirba Ignalinos savivaldybės administracijoje; Audrė pašaukimą rado medicinos moksluose. Šios dvi meno keliu einančios tapytojos pirmą kartą prisistatė žiūrovams atskleisdamos dalelę savęs. A. Tylienė savo paveikslais įtraukia žiūrovą į baimėmis, paslaptimis, mitais apgaubtas vietas ligoninėse, kur pacientai užsuka retai, o gydytojams tai darbo vieta. I. Ponomarenko pristatė paveikslus-atvirukus iš Černobylio, į kurį ji keliavo 2018 m. Šios dvi, atrodo, nesusijusios temos galerijos erdvėje pinasi ir kuria naujus kontektus ir potemes.

Stebėdama lankytojus užfiksavau tendenciją, kad vos įžengę į galeriją jie iškart linksta prie Černobylio vaizdų. Ryškių, žemiškų spalvų paletė gaudo kiekvieną lankytojo akį ir žvilgsnį. I. Ponomarenko darbas „Skonis“ (2024) saldžiu pavadinimu atliepia ne tokią saldžią realybę. Ar tai likęs poskonis po kelionės į Černobylį? Gal likęs gumos ir aplinkoje sklindančios chemijos kvapas ore? Paliktos kasdienybės nuotrupas formuoja ir kiti kūriniai: „Zona“ (2024), „Jupiterio“ kėdė“ (2023) ir „Paradas“ (2023). Šie kūriniai leidžia žiūrovui nukeliauti į autorės užfiksuotą vietą, praverti duris, nuo kurių jau nutrupėjo dažai, atsisėsti ant rudos kėdės ir stebėti saulėje apšviestus metalinius puodus. Ši savotiška kelionė laiko mašina smalsaujančius gali paskatinti, o bijančius – sudominti.

Audrė Tylienė. Balta širma.

Vienas ryškiausių akcentų tapytojos I. Ponomarenko parodoje – vaikų žaislai: meškiukai, lėlės, reliktai iš vaikų darželio. Numestos aukštyn galva lėlės, beformiai meškiukai, o ant vieno jų uždėta dujokaukė liudija ne tik apie spartą paliekant patalpas, bet ir apie tragišką vaikų realybę – jų žaislai liko ten, kur radiacijos lygis nesumažės dar šimtmečius. Dujokaukė ant žaisliuko simbolizuoja ne tik vaiko troškimą apsaugoti mylimą žaislą, bet ir skaudžią tikrovę: tokie vaizdai, kupini baimės ir nežinomybės, vaikų atmintyje išliks visam gyvenimui.

I. Ponomarenko darbai sugeba per kelias akimirkas įtraukti žiūrovą į asmeninį pasakojimą, kylantį iš paveikslų. Šie kūriniai tampa atsispyrimo tašku, skatinančiu įjungti mintis. Visa tai virsta tarsi vienos istorijos kūrimu – smegenų žaidimu, kuriame žiūrovas tampa aktyviu dalyviu.

Nuo smalsumo tolimoms vietovėms iki baimės arti esančioms vietoms galerijoje – vos keli žingsniai. A. Tylienė lankytojui leidžia apžiūrėti įvairias ligoninės erdves. Žvelgdama į paveikslus jaučiausi kaip Kauno klinikų požeminiuose koridoriuose – šalta, nejauku, persekioja nepagrįsta baimė. Anot menininkės, „kuriant paeiliui įsigali tai meninis, tai medicininis žvilgsnis, kūrybines idėjas ir paveikslų motyvus perfiltruoju per savo medicininį matymą ir mąstymą [...] jų (vaizdų – red. past.) grėsmingą atpažįstamumą panaudoju kaip metaforas, norėdama perteikti atitinkamą idėją ar jausmą. Juose yra juntamos nejaukos“.

Inga Ponomarenko. Skonis.

Šiukšlių maišų diptikas „Nešvarūs skalbiniai“ iš to paties pavadinimo projekto (2023) leidžia žiūrovui pajusti rutinos ir skubos nuotaikas gydymo įstaigose – kai vienas po kito priimami pacientai ir tik po paskutinio pagaliau galima atsikvėpti ir pastebėti, kaip šalia buvę šiukšlių maišai netikėtai prisipildė įvairių medicininių rakandų. Jei nepataikai į atliekų maišą numesti panaudotų pirštinių, jos lieka mėtytis ant grindų – taip pradėdamos naują ciklą, sukurtą vien apie jas. Menininkės vienas pagrindinių įrankių – medicininės pirštinės – mintyse susipina su vaikų rudeninėmis pirštinėmis, kurios čia ima asocijuotis su darbo priemonėmis. Taip gimsta savitas ciklas: nuo pradžios iki pabaigos; nuo dabar iki vėliau; nuo ryto iki vakaro.

Šios dvi meno keliu einančios tapytojos pirmą kartą prisistatė žiūrovams atskleisdamos dalelę savęs.

Nejaukos sąvoką toliau plėtoja kūriniai „Rentgeno operacinė“ (2022) ir „Kontroliuojama zona“ (2022). Šie darbai, perteikdami ramią, lėtą akimirką, tarytum kviečia sustoti šiame nuolat skubančiame pasaulyje ir prisiminti „Memento mori“. Sterili, nechaotiška, susikaupusi tapyba harmoningai susilieja su vaizduojamų vietų – medicinos kabinetų – savybėmis, taip sustiprindama įtampą ir paskatindama apmąstyti įvairius galimus ištrūkimo scenarijus.

A. Tylienės tapyba kuria įtampą ne per aiškiai išskleistą naratyvą, bet per lakoniškus, esminius motyvus. Niekada negulėjusiems ligoninėje šie paveikslai sugeba perteikti tylų nerimą ir subtilų nenorą atsidurti tokiose erdvėse. Diptiku „Baltas chalatas“ (2024) ir „Šviestuvas tamsoje“ (2024) iš ciklo „Šviesus ir tamsus paveikslai“ menininkė kviečia žiūrovą įsitraukti į gilesnį pasakojimą apie tai, kas vyksta operacijos metu ir kokius vaizdus mūsų protas užfiksuoja užsimerkus, o vėliau prisimena atsikėlus. Kiekvienas žiūrovas čia gali susikurti savo istoriją remdamasis asmeniniais išgyvenimais arba prisimindamas giliai užslėptus atsiminimus apie pačius jautriausius žmogaus patirties aspektus – nuo absoliučios nežinomybės iki vilties ir išgyvenimo.

Inga Ponomarenko. Dangaus fone.

Vis dėlto ši paroda, visų pirma, apie vietas, o ne apie daiktus. Apie tas vietas, kurių (prisi)bijome, kurias lankome vedami smalsumo ar vidinės baimės. Tiek ligoninė, tiek Černobylis gali būti apibūdinami tais pačiais žodžiais – baimė ir smalsumas. Šios dvi emocijos tapo jungiamąja parodos ašimi: paveikslai atskleidžia nejaukias, nerimą keliančias erdves, bet kartu pažadina norą jas tyrinėti, į jas įžengti, nors ir nedrąsiai.

Šių menininkių darbas – pirmas ir be galo pavykęs. Abi žinojo, kas jas sieja, ir tai neabejotinai atsispindi jų kūriniuose. Su puikiu įžvalgumu ir meistriškumu tapytojos sugebėjo perteikti ne tik save ir savo paveikslus, bet ir papildyti parodą emociškai, kurdamos naujus naratyvus ir emocijas, kurios rezonuoja su kiekvienu žiūrovu.