Iki spalio 31 d. vyksiančio festivalio parodoje „Idėjos. Kuriančios ir griaunančios“ pristatomų menininkų – žinomų Lietuvos ir užsienio kūrėjų bei jaunųjų menininkų – idėjos susitelkusios unikalioje erdvėje – architekto Arno Funko suprojektuotame pastate – buvusiame „Amlit“ bendrovės garaže.

Festivalio vadovė ir kuratorė, fotomenininkė, Kauno kolegijos lektorė Svetlana Batura ekspozicijoje kviečia pažvelgti į menininkų projektus kaip į aktyvų būdą permąstyti, išjausti kitaip ir transformuoti supančią realybę. Žiūrovai raginami ieškoti naujų idėjų ir patirčių.

Nauja patirtimi jiems tampa festivalio organizatorių kvietimas parodą apžiūrėti su savanorėmis Vilija Pliopliene, Vida Kemekliene, Irena Armanavičiene, Vida Milukiene ir Vida Budvytiene. Šių moterų turtas – ne tik žinios apie parodoje pristatomus projektus, bet ir unikalus matymas, gyvenimiškoji patirtis. Todėl ta pati festivalio ekspozicija, priklausomai nuo to, kuri savanorė lydi kartu vaikščiojant po ją, atsiskleidžia vis kitaip: akcentuojami skirtingi projektai, pateikiami nauji faktai, pasidalijama autentiškomis refleksijomis. Senjorės nėra gidės. Jos – kompanionės. Panašios, bet sykiu ir skirtingos.

Buvusiai muzikos mokytojai V. Plioplienei menas artimas nuo vaikystės, nes jos mylima mama – lėlių teatro įkūrėja, inspiravusi ir ją kurti lėles. Tuo senjorė užsiima iki šiol. Kūrybinei veiklai savo dėmesį skiria ir V. Kemeklienė. Buvusi inžinierė mėgsta tapyti peizažus, domisi poezija. I. Armanavičienei įdomus chorinis dainavimas, buvusi ekonomistė savo laiką skiria ir savanoriavimui „Maisto banke“. V. Milukienė – atvira, plačiai besišypsanti, drąsiai bendraujanti asmenybė, jaučianti malonumą tapyti. Tapybos paslapčių ji mokėsi pas žinomus Kauno menininkus. Jos kolegė V. Budvytienė – aktyvi įvairių kūrybinių edukacijų ir dirbtuvių dalyvė, atidžiai ir jautriai žvelgianti į ją supančią aplinką, gebanti rasti kalbą su skirtingais žmonėmis.

Festivalio projektai

Ekspoziciją „Idėjos. Kuriančios ir griaunančios“ sudaro dvi programos ir į atvirą kvietimą atsiliepusių užsienio ir Lietuvos kūrėjų darbai. Tarptautinę kviestinių menininkų programą kuruoja prancūzė Carine Dolek – viena iš festivalio „Circulation(s)“, skirto kylantiems Europos fotografams, bedraįkūrėjų. Kuratorė pabrėžia, jog parodos tema primena, kad kiekvienas vaizdas, garsas, net ir tyla gali būti transformuojantys.

Kviestinių Lietuvos menininkų programos kuratorius – teoretikas, kuratorius, menininkas Valentynas Odnoviunas. Jis yra vaizduojamojo meno ekspertas Lietuvos kultūros taryboje, „Interphoto“ festivalio Balstogėje ir tarptautinio fotografijos ir medijų meno festivalio IPMA organizacinių komitetų narys. Gilindamasis į parodos temą, V. Odnoviunas akcentuoja, kad griovimas nėra suprantamas kaip galutinis veiksmas, o kūrimas – kaip jo priešnuodis; veikiau – jie abu traktuojami kaip sugyvenančios ir vienas kitą generuojančios būsenos.

Be šių dviejų programų, parodoje pristatoma „The Archive of Public Protests“ (liet. Viešųjų protestų archyvas) vaizdų kolekcija. Šio archyvo įkūrėjai stengiasi pratęsti jų pačių įamžintų vaizdų, susijusių su konkrečiais įvykiais, gyvavimą, nes pastarųjų viešumas dažnai baigiasi vos kartą paskelbus juos spaudoje.

Mėnesį trunkančio festivalio programą užbaigia gerai žinomo menininko, kuratoriaus, Vilniaus dailės akademijos profesoriaus Alvydo Lukio personalinė paroda Kauno kolegijos Menų akademijos „Pelėdų kalno“ galerijoje, eksponuojama iki lapkričio 20 d. Kūriniais autorius tarsi patvirtina gerai mums žinomą tiesą – nieko nėra pastovesnio už laikinumą.

Nesibaigiantys troškimai

Kol festivalis nesibaigė, norėjosi pasinaudoti galimybe ir patirti jį vedant savanorėms. Prisijungiau prie nedidelės grupelės, kurią po ekspoziciją lydėjo V. Milukienė ir V. Budvytienė. Apžiūrėti parodą pradėjome nuo Zedo Nelsono projekto „Antropoceno iliuzija“.

Žvelgiant į vieną iš autoriaus fotografijų, kurioje užfiksuoti ant kelio gulintys liūtai, o greta jų lyg styga stovintis žmogus griežta veido išraiška, senjorės paragino padiskutuoti, ar tikrai žmogus gali prisijaukinti laukinius gyvūnus? Galbūt gyvūnai leidžia jam būti šalia? Gal jie jau nebeturi pasirinkimo, nes žmogus ir jo nesibaigiantys troškimai tokią galimybę iš jų atėmė?

Kiekvienas Z. Nelsono kadras tarsi primena mums, kad pabaiga ateina. Apie žmogaus santykį su supančia gamtine aplinka pamąstyti ragina ir Claudios Fuggetti projektas „Metamorphosis“ (liet. „Metamorfozės“), kuriuo menininkė siekia paskatinti žvelgti į gamtą kaip gyvą organizmą: su pagarba, atida, empatija.

Šių moterų turtas – ne tik žinios apie parodoje pristatomus projektus, bet ir unikalus matymas, gyvenimiškoji patirtis.

V. Milukienė pasidalijo įspūdžiu, kad, žiūrėdama į C. Fuggetti fotografijas, ji nori prie jų pastovėti ilgiau, įsižiūrėti. Kitus pasivaikščiojimo dalyvius sužavėjo C. Fuggetti vizualiai perteikiamas kontrastas tarp natūralumo ir dirbtinumo. Jiems kėlė nuostabą, kad tai tikros nuotraukos, nors jų vizualinė raiška labiau primena piešinį ar tapybos darbą.

Vizualine estetika labai išsiskyrė ir pasivaikščiojimo dalyvius sudomino Carloso Del Rio projektas „Good Gravy!“ (liet. „O, Dieve!“) – daugiau nei penkerius metus trukusių eksperimentų virtuvėje ir fotolaboratorijoje rezultatas. Kaip šmaikščiai apibūdina pats autorius, tai yra virti, kepti, rauginti, skrudinti, marinuoti, troškinti, fermentuoti vaizdai, sukurti pagal autentiškus, namų virtuvėje ištobulintus receptus. Truputį paradoksalu, kad ši fotografijų serija kai kuriems pasivaikščiojimo dalyviams kėlė asociacijų su naudojantis dirbtinio intelekto įrankiais sukurtais vaizdais. Dalyviai akcentavo netikrumą, sintetiškumą.

Pirmyn į praeitį

Senjorės paskatino stabtelėti prie Žilvino Baranausko projekto „Pervasive Persistence of the Homesick“ (liet. „Visur juntamas namų ilgesys“). Pristatydamas jį, autorius sako, kad gelžbetoninių plokščių daugiabučiai, aukšti fabrikų kaminai, angarai, geležinkelio bėgiai – visi šie vaizdiniai jam primena namus.

Kadangi dalis pasivaikščiojimo dalyvių buvo garbaus amžiaus, jiems gelžbetoninių plokščių daugiabučiai priminė tai, iš kur jie norėjo ištrūkti, nuo ko norėjo pabėgti neatsigręždami, todėl autoriaus perteikiama nostalgija jiems sunkiai suvokiama.

(Ne)laisvas kūnas

Parodos kompanionės atkreipė dėmesį į Gabrielle’ės Barnet projektą „Desire Body“ (liet. „Geismo kūnas“). Autorė, pasitelkdama poetinę kūno vaizdinio, apkūnumo, motinystės ir kultūrinių lūkesčių refleksiją, tyrinėja, kaip kūnai yra matomi, liečiami ir įrašomi į atmintį. Šis projektas pačioms senjorėms sukėlė prieštaringų emocijų: viena vertus, jos pagyrė autorę už drąsą atvirai fotografuoti save, viešai demonstruoti nuotraukas, kita vertus, joms buvo nemalonu žiūrėti į apnuogintą nestandartinių formų kūną.

Apie kūną yra ir Visvaldo Morkevičiaus projektas „Untitled“ (liet. „Be pavadinimo“). Remdamasis Michelio Foucault biopolitikos teorija, autorius projekte tyrinėja, kaip kūnai disciplinuojami, klasifikuojami ir kaip netenka autonomijos. Kiekvienas iš trijų autoriaus sukurtų skaitmeninių atvaizdų, eksponuojamų parodoje, tiesiogiai atspausdintas ant devynių aliuminio lakštų, sujungtų kniedėmis į skydą primenančią plokštumą. Rezultatas kelia dviprasmiškų asociacijų, nes  tai ir skydas apsisaugoti, ir paklusnumo ženklas.

Malda

Apsilankymas festivalio parodoje užbaigtas, anot senjorių, kiečiausiu parodos projektu – Judithos Nangalos Crispin „The Dingo’s Noctuary“ (liet. „Dingo naktinė šventovė“). Projektą inspiravo autorės santykis su dviem Australijos gentimis – bpangerang tauta, iš kurios kilęs jos giminės medis, ir warlpiri tauta, kuri ja rūpinosi daugiau nei dvi dešimtis metų.

Lumachrominiai stiklo spaudiniai sukurti naudojant naują metodą, kuris remiasi senosiomis fotografijos praktikomis, o spaudiniams kurti naudotos medžiagos – iš gimtosios žemės: keliuose žuvusių gyvūnų kūnų, šakų, žolės.

J. N. Crispin atiduoda pagarbą pačiai gyvasčiai, savo kūriniuose palydėdama kiekvieno gyvūno sielą tęsti kelionę žemiškam kūnui netekus gyvybės. Žvelgdamas į autorės darbus žiūrovas išgyveną sakralų momentą – lyg melsdamasis ir linkėdamas Amžinosios šviesos palydos kiekvienai būtybei.

Drauge su savanorėmis senjorėmis V. Milukiene ir V. Budvytiene apėję parodą, patvirtinome sau, kad kiekvieno iš mūsų maži veiksmai prisideda prie ateities kūrimo, todėl privalome nebūti tik stebėtojais.