Atėjusius žiūrovus pasitiko ant vandens lengvai plūduriuojanti didžiulė balta konstrukcija su rudais laiptais. Tądien vanduo buvo itin ramus, tad Robo van Damo kurtas objektas atrodė lyg pailsėti palei krantą nusprendusi gulbė. Lengvam vėjui nuo kaitrios saulės gaivinant, laivelis puslankiu plukdė šešis trupės narius. Trumpam stabtelėjus prie V formos scenos, šokėjai – anot šalia stovinčios atlikėjos iET (Lisa Van Viegen), Jungtinių Tautų atstovai, – išlipo ant plūduriuojančios scenos.

Fone skamba alternatyvios elektroninės muzikos garsai, susijungiantys su gyvu balsu ir žinomų politinių veikėjų pasisakymų įrašais. Kurį laiką trupė juda sinchroniškai, tačiau po truputį ima ryškėti disonansas. Nuleistos vienos rankos plaštakos lėtai keliamos į dangų lyg norint pasisakyti ar žinant atsakymą, tačiau ūmai stabtelėjus lėtai nuleidžiamos atgal.

Metaforinis vėjas įsiūbuoja bangų lengvumu judančius kūnus, kurie lyg audros pagauti pradeda blaškytis. Politinių veikėjų kontekste tai gali simbolizuoti paprastą žmogiškumą, nuomonės pokyčius laiko tėkmėje ir skirtingų požiūrių susidūrimą.

Pasirodymas – puiki politinių procesų reprezentacija, kai politikai kovoja vieni su kitais negalvodami apie padarinius, kuriuos paliks ateities kartoms. Politikų dualizmą atspindi greitas vieno ar kito trupės nario atsitraukimas. Įkaitus tarpusavio diskusijoms, demonstruojamas tvirtas stotas, iškėlus galvą mojuojama publikai, tarsi viskas iš tiesų būtų puiku, o tai, kas vyksta už nugaros, neegzistuoja.

Laviravimas tarp žmonių simpatijų ir skirtingų požiūrių, kovos su kolegomis atsispindi ir aprangoje – per sutaršytų tamsiai mėlynų kostiumų užsisegimus, į kelnes sukištus marškinius ar išsidraikiusias šukuosenas.

******

Šokėjai išnaudoja visas konstrukcijos galimybes: bėgioja laiptais pirmyn atgal išjudindami savo sceną, slysta atbrailomis lyg čiuožykla ir įsiūbuoti krinta į vandenį. Šokio spektaklis savo kalba ir išvaizda nukreipia į politinių procesų subtilumą, tačiau gali iliustruoti ir kiekvieno žmogaus vidinius procesus. Tai kiekvienam artimas jausmas, kai mąstome, kaip geriau pasielgti ar nesielgti bėgiojant minčių laiptais aukštyn–žemyn, o padarius klaidą įkristi į vandenį, sušlapti, tačiau nepasiduoti ir mėginti vėl. Kita vertus, tai priverčia pagalvoti, kiek esame veikiami aplinkos ar kitų asmenų, kadangi kartais mūsų moralės ir sprendimų svarstyklės gali būti įsiūbuotos ir kitų išorinių jėgų. Tad gal net pasidavus ir iriantis vandens paviršiumi svarbiausia, kad mūsų galva virš vandens.

„Panama Pictures“ šokėjai Tarek Rammo, Francesco Barba, Yaniv Dagan, Lucy Steinfeld, Róisín Harten ir Toon Theunissen suteikė galimybę bent pusvalandį nepriimti jokių sprendimų. Kiekvienas žiūrovas galėjo pajusti savo kūno, minčių bangas šių ir ateinančių dienų pasaulio kontekste. Po spektaklio einant palei Lampėdį ir besigrožint kraštovaizdžiu tik dar geriau suprasti, koks iš tiesų didelis tas vandens svoris.