Šv. Kalėdų naktį išėjusi išraiškos šokio Lietuvoje pradininkė Kira Katerina Daujotaitė visų ją pažinojusiųjų širdyse paliko ne tik liūdesį ir ilgesį, bet ir laikui nepavaldžius gražiausius prisiminimus. Teisinga, ori, gera, mylinti ir mylima. Tokia ji buvo visada.

Šokėja ir vadovė

1921 m. vasario 12 d. Petropavlovske (Kazachija) gimusi lietuvė iš tėvų paveldėjo muzikalumą ir polinkį į kūrybą, kuris atsiskleidė įstojus į Danutės Nasvytytės šokio studiją, vėliau ir dėstant šokį Juozo Miltinio dramos studijoje.

Gabi ir visuomet viskuo besidominti K.K.Daujotaitė Vytauto Didžiojo universitete studijavo prancūzų kalbą, o netrukus sutiko savo didžiąją gyvenimo meilę, Lietuvos kariuomenės karininką Petrą Paliulį, su kuriuo sukūrė šeimą ir susilaukė dviejų dukterų – Rimos ir Inesos.

Atradusi savyje ne tik šokėjos, bet ir pedagogės talentą K.K.Daujotaitė tęsė savo mokytojos D.Nasvytytės veiklą. Baigė Kauno kūno kultūros institutą ir dėstė fizinį lavinimą Kauno medicinos bei Dailės institutuose.

Jauna menininkė dirbo Kauno profsajungų rūmuose, Kauno jaunojo žiūrovo teatre. Pas studentų mylimą vadovę veržėsi mokytis būriai gabių šokėjų. Tuomet K.K.Daujotaitės šokis buvo tarsi gaivaus vėjo gūsis sovietinių represijų išvargintoje šalyje.

Sekė paskui vyrą

Šeimą visada vertinusi K.K.Daujotaitė buvo išvykusi į Norilską paskui savo vyrą, kuris buvo 10 metų kalintas Norilsko lageriuose, vėliau penkerius metus buvęs tremtyje. Čia ji dirbo choreografe Norilsko metalurgų klube. 1957 m. į Lietuvą sugrįžusi

 K.K.Daujotaitės ir P.Paliulio šeima patyrė daug sunkumų dėl sovietinių represijų. Tačiau idealistiškas ir pasiaukojantis choreografės darbas padėjo Lietuvai atrasti laisvą, nesukaustytą kanonų išraiškos šokį bei atskleidė tai, kuo pasaulis jau gyveno.

Metams bėgant  K.K.Daujotaitė sulaukė pripažinimo. Pasisekimas lydėjo visas premjeras bei  kolektyvo „Sonata“, kuriam vadovavo 40 metų, pasirodymus. Savo darbą mylėjusi choreografė sukūrė per 200 šokio kompozicijų.

K.K.Daujotaitės anūkė Kotryna Daujotaitė ne kartą yra sakiusi, kad močiutė jai yra tikrų tikriausias autoritetas. "Iš močiutės ir mamos esu paveldėjusi didžiulę meilę, pasitikėjimą, pagarbą, aistrą darbui", – kalbėjo Kotryna.

Autoritetu garsią choreografę laikė ir šokėjos, vadinusios ją vadove, o ji jas – savo mergaitėmis. Vadovės bendrystė su buvusiomis mokinėmis niekada nenutrūko. Jos mergaitės ištikimai ją lankė ir bendravo. Iš mokytojos sklindanti šviesa ir išmintis praturtino visų jų gyvenimus. 

Buvo vaikų draugė

Jaukiame medinuke ramioje Obuolių g. gyvenusią choreografę gerbė ir mylėjo kaimynai. Mėgstanti bendrauti moteris greitai rasdavo bendrą kalbą ir su suaugusiaisiais, ir su vaikais. Teta Kira, arba tiesiog Kotrynos močiutė, kaip neretai žinomą kaunietę vadino Žaliakalnio vaikai, mažiesiams ne tik saldainių bei įdomių istorijų negailėdavo, bet ir mokė. Ir tai darė taip talentingai, kad vaikai to nė nesuprasdami tetą Kirą laikė bičiule, klausdavo patarimų ir išsižioję klausydavosi, kai ji kalbėdavo.

"Vaikeli, prisimink, kad pasirinkti teisingą profesiją yra labai svarbu. Darbą, kuris yra skirtas tau, atpažinsi, nes dirbdama jį nejausi bėgančio laiko ir nesijausi dirbanti. Tačiau dirbti visada reikės daug", – tokią vertingą gyvenimo pamoką vaikystėje iš jos gavo ir Kotryna.

"Pasaulį paliko žmogus – legenda, žmogus – istorija, žmogus – epocha. Tai mums visiems siekiamybė", - atsisveikindamas su žinoma menininke sakė režisierius Kęstutis Jakštas.

Apgaubta meilės ir maldos K.K.Daujotaitė atgulė šalia savo artimųjų Romainių kapinėse. Kūrėjai išėjus, lieka neįkainojamas ir amžinas turtas – jos kūriniai, pamokymai, įtaka, kurią darbas ir buvimas kartu padarė aplinkiniams. Visa tai pasauliui primins apie savo darbą, šeimą ir gyvenimą mylėjusią K.K.Daujotaitę.