Pokalbį „Ar menas padeda suprasti sudėtingą istoriją?“ moderavo Vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto profesorė, atminties politikos Rytų Vidurio Europoje tyrėja prof. Violeta Davoliūtė. Tarp savo kūrybos metodus ir projektus pristačiusių prelegentų buvusi menininkė, meno kuratorė Paulina Eglė Pukytė forumo dalyviams surengė ekskursą į 2017-uosius, kai buvo pakviesta kuruoti 11-ąją Kauno bienalę. „Yra ir nėra. Paminklo (ne)galimybės klausimas“ – taip vadinosi įvykis, į apmąstymus įtraukęs ir tuos, kurie šiuolaikiniam menui visiškai abejingi, bet turi savo nuomonę apie istoriją ir jos įprasminimą.

Japonų menininko Tatzu Nishi į sovietinę virtuvę uždaryta Juozo Zikaro „Laisvė“ tuomet sukėlė net protestų bangą. Iš pradžių apšaukę žydiškas dainas Demokratų aikštėje Vilijampolėje dainavusią moterį vietos gyventojai po dešimt savaičių trukusio performanso jos pasigedo. Įsižiūrėję į fasadą Laisvės alėjoje praeiviai išvysdavo pastato savininko užprotestuotą memorialinę lentą Pasaulio tautų teisuoliui Janui Zwartendijkui. „Siekėme skatinti tokius paminklus, su kuriais žmonės galėtų bendrauti, taip pat pakeisti disbalansą, kam ir kaip statomi paminklai“, – audringą šiuolaikinio meno sezoną Kaune prisiminė P.E.Pukytė.

Paklausta, kaip vieni paminklai trukdo, o kiti padeda suvokti istorijos sudėtingumą, kuratorė atsakė, kad atminties objektui sukurti skirtų viešųjų konkursų rezultatai dažnai vidutiniški. „Reikėtų klausti, ko nori žmonės – o jie galbūt nori vidutinio, gražaus, paprasto meno; vis dėlto patekinti visų norus reiškia pasakyti nedaug. Tad mano idėja – galime pasitikėti menininkais, kad jie paminklą sukurtų kaip prasmingą meno išraišką, kad objektas būtų galingas ir kalbėtų, bet ne totalitariniu stiliumi.“

Kaunas jau gali būti pavyzdžiu, kaip per miesto istoriją papasakoti viso regiono istoriją.

Kad vis naujų tragedijų priežasčių reikia ieškoti neišmoktose istorijos pamokose, Litvakų kultūros forume priminė vizualiojo meno kūrėjas Bruce'as Clarke'as, kurio paroda šiuo metu veikia Kauno tvirtovės IX forte. Jis priminė apie stulbinamas istorinių įvykių sąsajas. Pavyzdžiui, vieno nacių lyderių Hermanno Göringo tėvas buvo Pietvakarių Afrika vadintos Vokietijos kolonijos gubernatorius, turėjęs namus vietos gyventojų hererų buvusių kapinių teritorijoje; vokiečius į Afriką viliojusi aukso karštinė baigėsi hererų ir namų žudynėmis – pirmuoju XX a. genocidu. Ar ne paradoksas, kad iki pat Namibijos nepriklausomybės 1990-aisiais Vindhuke buvo H.E.Göringo vardu pavadinta gatvė? Gal galima tai vadinti istorine amnezija?

Kodėl tos amnezijos tiek daug ir kodėl leidžiame blogiui klestėti – net ir šiandien, retoriškai klausė B.Clarke'as. „Menas yra žvilgsnis į atmintį. Netikiu paminklais klasikine jų prasme, tokie jie nepadeda išsaugoti ir įprasminti atminties viešojoje sąmonėje. Mums reikia nuolatinio proceso, ne tik statinių paminklų“, – sakė litvakų kilmės menininkas ir pabrėžė, kad negali būti vienos istorijos versijos – tai veikiau dėlionė.

Forumą organizavusi „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ kuratorė, menotyrininkė Daiva Price mano, kad Kaunas jau gali būti pavyzdžiu, kaip per miesto istoriją papasakoti viso regiono istoriją. „Turime vytis, nes kalbėti pradėjome tik prieš 30 metų ir per pastarąjį dešimtmetį įgavome pagreitį“, – sakė ji.

„Atminties biuro“ vadovė pabrėžė nesanti istorikė, tačiau tikinti, kad menas yra galingesnis už plikus faktus ir skaičius, nes įtraukia emociją. „Noriu iš naujo pergalvoti Kauną ir suprasti, kaip kiti jį vertina ir suvokia, – teigė kuratorė, į Europos kultūros sostinę sukvietusi šiuolaikinių kūrėjų ne tik iš Lietuvos, bet ir viso pasaulio. – Grįžtančių litvakų indėlis – spragos, apie kurią žinių dabartiniai kauniečiai neturi, užpildymas.“

Kaip pasiekti tuos, kurie į panašius renginius nevaikšto ir nesidomi istorija ir menu? Ieškodama atsakymo P.E.Pukytė prisiminė dar vieną japono T.Nishi kūrinį, kai į butą Laisvės alėjoje buvo įtupdyta Lenino statula, o nuomos skelbimas išspausdintas laikraštyje. Gero sandorio ieškantiems skaitytojams didesnio nepatogumo gigantiška statula nebūtų kėlusi – siekę kuo greičiau įsikraustyti sakė, kad ją tiesiog apdengtų.

Diskusijoje aptartas ir meno poveikio trukmės aspektas. Ar „Atminties biuro“ inicijuoti projektai netaps tik laikinu atminimo festivaliu? Pabrėžta, kad nors vienas renginys esminio pokyčio sukurti negali, ši programa – tai ir ilgalaikiai meno objektai, ir leidiniai, ir nuolat pildomi interneto archyvai. Ypač didelį susidomėjimą renginiais rodanti jaunoji karta, kuri savo ruožtu patirtį perduos kitiems.

„Naratyvas keičiasi, ir tai svarbiausia – pokytį liudija ir muziejų ekspozicijos, šiandien pasakojančios tas istorijas, kurios prieš dešimtmetį gulėjo saugyklose“, – reziumavo D.Price.