NKDT savanorių komanda – įvairialypė ir gausi, nuolatos auganti. Šiuo metu teatras turi apie 200 savanorių, o su keliais iš jų – Dale Misevičiene, Kristina Schindler, Emiliu ir Edvinu Železnakovs, Emilija Miniotaite, Liepa Jasaityte – ir savanorių koordinatore Daiva Kurseviče pasikalbėjome, ką reiškia būti teatro savanoriu šiandien.

Įpareigojantis laisvalaikis

Jauni savanoriai dažniausiai ateina į teatrą skatinami mokyklos. Šiuo metu mokiniams privalomai reikia rinkti socialines valandas, t. y. skirti numatytą valandų laiką savanorystei. Taip mokiniai ne tik prisideda prie visuomenės gerovės, bet ir ugdo atsakomybės jausmą.

Kita motyvacinė priemonė moksleiviams – Jaunimo savanoriškos tarnybos (JST) programa. Dalyvaujantiems joje abiturientams, stojantiems į aukštąsias mokyklas, prie egzaminų rezultatų sumos pridedama 0,25 balo. Nors ši programa yra itin įpareigojanti – savanoriškam darbui reikia skirti ne mažiau kaip 40 valandų per mėnesį, visi kalbinti mokiniai pasirinko savanorystę teatre būtent dėl JST.

Brolius Emilį ir Edviną teatrą paskatino pasirinkti mama, Liepa atėjo su draugo rekomendacija. „Vaikystėje sakiau, kad būsiu aktorė. Turbūt kaip vienoms – princesės, taip man buvo aktorystė“, – sako Emilija. Tačiau jaunuoliai dar tik ieško savo kelio – teatras tampa viena iš galimų gyvenimo aistrų.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Vyresnės savanorės Dalė ir Kristina pabrėžė, kad teatras buvo svarbi jų gyvenimo dalis dar iki savanorystės pradžios. Dalė sako į teatrą einanti, kiek tik save prisimena, – čia kaifuojanti. „Tikėjausi pamatyti bent kruopelytę virtuvės ir aktorius; kasdienybėje jie išties tokie paprasti, draugiški žmonės…“ – pasakoja moteris.

Kristina ne tik mėgaujasi spektakliais iš žiūrovų salės, bet ir pati lipa į sceną – vaidina Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos teatre, todėl teatrą pažįsta ne vien kaip stebėtoja, bet ir kaip kūrėja: „Aš ateinu į teatrą išleisti sielą pasivaikščioti.“ Moteris priduria, kad bendravimą labai motyvuoja, o teatre gali megzti pažintis ne tik su kitais savanoriais, bet ir su žiūrovais.

NKDT išsiskiria ne tik prasmingu darbu, kultūrinėmis žiniomis ir rafinuota aplinka, bet ir puikiu savanorių koordinavimu.

Jungtis tarp žiūrovo ir scenos

„Savanoriai reprezentuoja teatrą, yra tarsi jo veidas“, – sako savanorių koordinatorė Daiva. Jie dėvi ypatingas savanoriams dizainerės Kristinos Kalinauskaitės sukurtas apykakles. Aksesuarai ne tik vienija savanorius, bet ir atspindi vis dar gyvuojantį prabangos ir specifinės estetikos jausmą, jaučiamą teatre.

Savanorių pareiga stovėti prie teatro durų – daug daugiau nei būdas suvaldyti žmonių srautus. Dėvėdami specialią uniformą, išmanydami teatro aktualijas, savanoriai mielai pasidalija nuomone apie spektaklį, informuoja žiūrovus apie jo kūrėjus ir kartu reprezentuoja teatrą kaip aukšto meninio lygio instituciją. Taip, dar belaukiant spektaklio, mezgasi ryšys tarp meno kūrinio ir stebėtojo. Savanorė Dalė pabrėžia, kad ir po spektaklio žiūrovai dažnai nori pasikalbėti, išsakyti savo mintis ar geriau suprasti turinį, – moteris tai vertina kaip natūralią teatro patirties dalį, kuri jai suteikia didžiulį malonumą. Ryšys kuriamas ir su mažaisiais žiūrovais – teatro savanoriai dalyvauja edukacijose su vaikais.

Kaip užtikrinti, kad savanoriai išties būtų jų reprezentuojamo teatro dalimi? NKDT rengia pasibuvimus tarp savanorių, dirbtuves, susitikimus su aktoriais, suteikia galimybę iš jų imti interviu. Dvyliktokė Liepa teigia, kad imti interviu iš aktorės J. Onaitytės „buvo didelis žingsnis, nelabai drąsu kalbėti prieš auditoriją ir su tokia asmenybe. Tačiau perlipau per save“.

Savanorystės sistema teatre sukurta išties sumaniai – savanoriai ne tik padeda teatrui palaikyti įvaizdį ir kurti dialogą su žiūrovais, bet ir patys gauna grąžą: jų laiko indėlis atsiperka įgyjant meninių žinių ir lavinant komunikacijos įgūdžius.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Jaunimo vartai į teatrą

Nemažai moksleivių savanorių teigia, kad jiems savanorystė teatre padeda ir akademinėje veikloje. Pagal naująją lietuvių kalbos ir literatūros egzamino programą, jaunuoliai rašiniuose turi remtis ne tik privalomais autoriais, bet ir platesne kultūrine patirtimi. Moksleivių nuomone, savanoriaujant matyti spektakliai padeda tobulinti rašinius, juos papildyti įvairiais kontekstais.

Kadangi savanoriai pamato didelę dalį repertuaro, pasirinkti ir pritaikyti reikiamas temas tampa kur kas lengviau nei jų bendraklasiams, kurių didžioji dalis lanko teatrą ne taip dažnai. Pati savanorystė irgi kur kas įdomesnė – pašnekovai lygino ją su kitomis populiariomis įstaigomis, tokiomis kaip „Žalgirio“ arena, ir teigė, kad NKDT išsiskiria ne tik prasmingu darbu, kultūrinėmis žiniomis ir rafinuota aplinka, bet ir puikiu savanorių koordinavimu.

Vis dėlto, nors savanorystė atveria duris į teatrą, kai kuriems jaunuoliams jis vis dar atrodo senamadiškas. Emilijos nuomone, daugelis paauglių teatrą vis dar suvokia kaip „pūkuotų kailių paradą“ – vietą, tolimą jų kasdieniam pasauliui ir kartai.

Tai galima sieti su platesnėmis jaunimo tendencijomis: vyresni žiūrovai dažniau ieško refleksijos, o jauni žmonės neretai pasimeta tarp nesibaigiančios kultūrinės pasiūlos ir socialinių tinklų diktuojamų tendencijų. Tačiau tie, kurie ateina ir leidžia sau patirti teatrą, dažnai jame atranda kažką svarbaus – analizuoja, atpažįsta save, interpretuoja spektaklius per asmeninę patirtį. Emilis teigia, kad teatras ne tik suteikia kultūrinių ir gyvenimiškųjų žinių, bet ir gali tapti vienu iš ateities kelių – po savanorystės patirties jis ėmė svarstyti apie savo ateitį teatre.

Jaunieji savanoriai vieningai pripažįsta, kad ne tik savanorystė, bet ir pats teatras pakeitė jų pasaulėjautą. „Turbūt reikėtų tiesiog pasakyti – ateik. Jei sužavės, pasilik, o jei ne – kelias atgal visada atviras“, – skatina Emilija.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Auginama ateitis

Paklausta apie ryšių su teatru perspektyvą, Dalė šypsosi: ji norinti „tiesiog ilgiau gyventi, kad galėčiau čia būti dar ne vienus metus“. Savanoriai sutinka – kad ir kas būtų, teatras liks šalia.

Kiekvieno pašnekovo kalboje jaučiamas susižavėjimas aktoriais ir teatro aura. Kristinai „net pečiai nusileidžia žiūrint spektaklį „Dorianas“ – man taip gražu, aš taip geriu, tiesiog valgau jį“. Pašnekovė stebisi aktorių profesionalumu, įdirbiu, dėmesiu menkiausioms detalėms. Neretas savanoris svajoja pats pabūti aktoriaus vietoje, nors tai ir reikalauja milžiniško atsidavimo.

Jaunuoliai įsitkinę: savanorystė teatre išliks jų gyvenimo dalimi net jei patys persikraustys į kitą miestą, sako norintys ir toliau savanoriauti, net jei nebūtų privalomų socialinių valandų. Galbūt savanorius likimas pakvies sugrįžti į teatrą jau kaip profesionalus? Taip nutiko ir savanorių koordinatorei Daivai, ir neseniai NKDT debiutavusiam režisieriui Justinui Vinciūnui.