J. Baltrušaičio portretas J. Urbšio atsiminimuose

Balandžio 27 d. Maironio lietuvių literatūros muziejuje vyks mokslinė tarpdalykinė konferencija „Mana mintis – goda žvaigždynų rašto... / Mana būtis – šalia bedugnės krašto...“, skirta J. Baltrušaičio jubiliejinei sukakčiai paminėti.

Poetinės dvasios lietuviškumas

Poetas gimė, mokėsi ir augo Rusijos imperijos valdomoje Lietuvoje, Kauno gimnazijoje, kurią baigė 1893 m., buvo dėstoma rusiškai. Studijos Maskvos universitete, pažintys su garsiais Maskvos literatais ir teatralais, vedybos su maskviete Marija Olovianišnikova taip pat neleido nutolti nuo rusų kultūros ir kalbos.

1911 m. Maskvoje, „Skorpiono“ leidykloje, išėjo pirmasis J. Baltrušaičio eilėraščių rinkinys rusų kalba „Žemės laiptai“, o 1912 m. pasirodė ir „Kalnų takas“. Nepaisant visų aplinkybių, daug kas stebėjosi, kodėl J. Baltrušaitis – poliglotas, labai gabus kalboms, tikėtina, mokėjęs apie penkiolika užsienio kalbų – rašė eilėraščius rusiškai. Lietuviškai daugiau kūrė tik antroje gyvenimo pusėje.

1942 m. Kaune išėjo J. Baltrušaičio lietuviškai rašytų eilėraščių rinkinys „Ašarų vainikas“, kuriam įvadą parašė Balys Sruoga.

Išanalizavęs bene garsiausią J. Baltrušaičio eilėraštį „Ramunėlė“, jis padarė išvadą: „Štai ši pasaulėjauta, organiškas žmogaus ir gamtos sutapimas,  pagrindžia J. Baltrušaičio poetinės dvasios lietuviškumą.“ „Vargui – takui pro rugienas / Tavo žiedas – džiaugsmo kraitis. / Štai pasauly aš ne vienas, / Jo bedugnėj ne našlaitis...“

Intriguojanti pažintis

Poeto kūrybos gerbėjas ir vertėjas, užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys (1896–1991), prisiminęs keletą savo susitikimų su J. Baltrušaičiu, 1973 m. parašė atsiminimus „Susitikimai su poetu Jurgiu Baltrušaičiu“.

Prisiminęs pirmąsias J. Baltrušaičio publikacijas, rašė: „Tai buvo 1910–1911 mokslo metai. Mokiausi tada Panevėžio realinėje mokykloje, kur dėstomoji kalba buvo rusų, ir visi mokytojai, išskyrus kapelioną, – rusai. Lietuviai mokiniai buvome apimti kylančios krašte tautinio atgimimo dvasios. Ir šit vieno „Aušrinės“ straipsnio epigrafu eina ketureilis rusų kalba su parašu po juo rusiškomis raidėmis „Jurgis Baltrušaitis“. Mes, ketvirtokai, karštai susidomėjome poeto asmeniu ir nuliūdome, sužinoję, kad tai tikras lietuvis, rašantis rusų kalba.“

Mes, ketvirtokai, karštai susidomėjome poeto asmeniu ir nuliūdome, sužinoję, kad tai tikras lietuvis, rašantis rusų kalba.

Drąsinantis pasitikėjimas

J. Urbšys pirmą kartą garsųjį poetą J. Baltrušaitį susitiko 1915 m. Maskvoje, Lietuvių komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti. Būsimasis užsienio reikalų ministras nuo 1915 m. studijavo Rygos politechnikos institute. Pirmojo pasaulinio karo metais institutas buvo perkeltas į Maskvą.

„1915 metai. Nominaliai esu evakuotas į Maskvą Rygos politechnikos instituto studentas, o iš tikrųjų dirbu apmokamu darbuotoju Lietuvių komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti. Mūsų kambaryje nuolat pulkavosi pagalbos ieškoti ateiną tremtiniai ir pabėgėliai. Šalutiniame mažesniame kambaryje sėdi Komiteto pirmininkas advokatas Petras Leonas. Kas norėjo jį matyti, turėjo pereiti per mūsų kambarį. Ir šit atsidaro iš gatvės durys ir į kambarį įeina aukštas, tiesus, tamsiu žieminiu apsiaustu (buvo žiema) žmogus. Kailinė apykaklė ir tokia pat apvali kepurė. Įeina ir tiesiai, nesidairydamas žengia į pirmininko kambarį. Tai komiteto vice-pirmininkas poetas Jurgis Baltrušaitis.“

1920 m. J. Baltrušaitis buvo paskirtas Lietuvos specialiosios misijos vadovu, o 1922 m. – Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru SSSR. J. Urbšys, prisimindamas šio laikotarpio susitikimus su poetu, rašo: „1922–1927 metai. Dirbu Berlyne Lietuvos pasiuntinybės konsulinio skyriaus vedėju. Girdžiu, jog retkarčiais pro Berlyną į Paryžių ar į Londoną pravažiuoja poetas Jurgis Baltrušaitis, atstovavęs tuo metu Lietuvai Maskvoje. Pravažiuodamas neaplenkdavo Pasiuntinybės, Kurfeurstendamm gatvėje, netoli Zoologijos sodo, arba Zoo, kaip berlyniečiai tą sodą trumpai vadino. /.../ Ir šit kartą pasisakau Baltrušaičiui norįs bandyti versti jo poeziją į lietuvių kalbą. Retrospektyviai į tą pokalbį žiūrėdamas, stebiuosi, kaip palankiai ir maloniai mano sumanymą priėmė Baltrušaitis. Jis net patikėjo man savo dailią, odiniais minkštais viršeliais užrašų knygutę, kurioje buvo jo ranka surašyti naujo rinkinio „Lilija i sierp“ („Lelija ir pjautuvas“) eilėraščiai. Nusipirkau kiek galint panašesnę knygutę, persirašiau visą rinkinį ir originalą grąžinau poetui – nors tiek neapvyliau jo... Perrašinėdamas taikiau, matyti, kiek ir į poeto braižą, nes kai kas iš vėlesniųjų tyrinėtojų palaikė mano knygutę originalia poeto knygute. Manoji, likimo viesului siaučiant, laimingu būdu pakliuvo į saugią vietą – Respublikinės bibliotekos rankraščių skyrių.“

Paskutinis susitikimas

Likimas J. Baltrušaičiui buvo palankesnis negu J. Urbšiui. 1939 m. J. Baltrušaitis buvo paskirtas Lietuvos pasiuntinybės Prancūzijoje patarėju. Paryžiuje su šeima gyveno iki mirties (1944) ir išvengė sovietų arešto.

J. Urbšys užsienio reikalų ministru dirbo iki dramatiško Lietuvai 1940 m. birželio. 1940 m. liepos 17 d. kartu su žmona Marija Mašiotaite-Urbšiene buvo ištremtas į Rusijos Tambovo miestą. Buvo kalinamas Tambovo, Saratovo, Maskvos, Kirovo, Gorkio, Ivanovo, Vladimiro kalėjimuose, daugiausia vienutėse. Į Lietuvą sugrįžo tik 1956 m.

J. Urbšys savo paskutinį susitikimą su poetu J. Baltrušaičiu Kaune 1939 m. taip pat įsiminė: „Paskutinį kartą mačiau poetą Kaune 1939 m. pradžioje, kai jis, išvykdamas į Paryžių, užėjo pas mane (buvau tada u. r. m-ru ) atsisveikinti ir savo naujos materialinės padėties aptarti.“

J. Urbšys atsiminimuose nepamiršo ir poeto J. Baltrušaičio sūnaus – įžymaus meno istoriko Jurgio Baltrušaičio, su kuriuo retkarčiais susitikdavo Paryžiaus pasiuntinybėje: „Sekretoriauju Lietuvos pasiuntinybėje. Susitinku kartkarčiais su poeto sūnumi, būsimu įžymiu meno istoriku – Jurgiu Baltrušaičiu. Tada jis mokėsi Sorbonoje. Meno istoriją ten dėstė tuomet garsus Henri Facillonas (1881–1943), kurio įdukrą jaunasis Baltrušaitis, baigęs Sorboną, vedė.“

J. Urbšys rašo, jog poetas norėjo, kad sūnus mokėtų lietuvių kalbą (teko ir jam ne vieną pamoką vesti) ir, Maironio žodžiais tariant, kad eitų „Lietuvos keliais“. Kai sūnus 1933 m. pradėjo dėstyti lietuviškai Vytauto Didžiojo universitete (VDU) Kaune meno istoriją, tėvas J. Baltrušaitis buvo labai patenkintas. Vincui Krėvei prisipažino norintis, kad sūnus atidirbtų Lietuvai už jį ir už sugaištą laiką.