Neatsakė į klausimą

Prieš ketverius metus anapilin iškeliavęs nacionalinės premijos laureatas, populiarusis šių laikų Kauno dainius šiemet būtų šventęs 60-metį.

Muziejaus palėpė, kur vyksta poeto jubiliejui skirta paroda „Mes silpnesni už daiktus“, renginio vakarą priglaudė bičiulius, jo talento gerbėjus. Už autentiškos, menininko namus primenančios aplinkos sukūrimą giriamos parodos kiekviena detalė primena K. Navaką. Ant sienų – didžiulės poeto kambarių, jo kūrybinės aplinkos nuotraukos. Iš jų žvelgia antikvarinis veidrodis, išsilydžiusiu žvakių vašku apibėgusi menora, trimitas, sena vinilinė plokštelė, Brigitte Bardot, Marlene Dietrich, Edgaro Allano Poe atvaizdai. Šalia jų muziejaus palėpėje – poeto juodas velvetinis paltas su pelerina, senovinis durklas, George Byrono, kurio gimtadienį K. Navakas kasmet atšvęsdavo su knyga ir taure vyno, portretas.

Šioje aplinkoje skambėjo paties poeto ir jam skirtos eilės, kiti kūriniai.

Poeto bičiulis režisierius Vytautas Balsys užsiminė lrt.lt mediatekoje neseniai peržiūrėjęs Irenos Morkevičienės režisuotą televizijos laidą „Kalbantys tekstai. Poetas Kęstutis Navakas“.

„Ten jis labai daug apie save pasako, bet neatsako į pagrindinį klausimą, kuris man iki šiol neduoda ramybės – kodėl Kęstutis pasirinko mirtį. Jis nesirgo mirtina liga. Jo išėjimas apgaubtas paslapties, bet palikime tai jam. Po jo mirties liko poezija ir šlovė, ir tos poezijos grožis ne dyla kaip mėnuo, bet auga“, – palygino V. Balsys ir prisiminė bohemiškus nuotykius, kartu su K. Navaku patirtus Vokietijoje. Juos jis surašė tikrais įvykiais paremtoje novelėje.

Po jo mirties liko poezija ir šlovė, ir tos poezijos grožis ne dyla kaip mėnuo, bet auga.

Buvo savitas, prašmatnus

Laikus, kai K. Navakas M. Daukšos gatvėje buvo įkūręs unikalų knygyną „Septynios vienatvės“, kuriame virė intensyvus kultūrinis gyvenimas, prisiminė aktorė Olita Dautartaitė. Tuo metu, kai poetas, jos žodžiais, gyveno „Septyniose vienatvėse“, aktorė dirbo Šiaulių dramos teatre.

„Kai grįždavau į Kauną, mane pasitikdavo mano šviesaus atminimo vyras fotografas Narcizas Freimanas. Aš jam vis sakydavau, kad pasitiktų mane vėliau nei iš tiesų atvažiuodavau, nes man būdavo gera, įdomu nueiti į „Septynias vienatves“. Ten vis įvykdavo susitikimai, kurie mus su Kęstučiu siejo ne tik per poeziją, bet ir per pasibuvimą kartu, bendrystę“, – pasakojo K. Navako eiles muziejuje skaičiusi O. Dautartaitė.

Ji prisiminė ir vieną paskutiniųjų pasimatymų su poetu – 2019 m. festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“: „Kęstutis visą laiką buvo labai savitas, prašmatnus. Tačiau tą kartą jis buvo visiškai kitoks. Jį atvežė poetė Erika Drungytė. Buvo neįgaliojo vežimėlyje. Mes ir gailėjom jo, ir nenorėjom to gailesčio parodyti.“

Rašytojas, dramaturgas Gediminas Jankus pasakojo prisimenantis Kęstutį iš Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus Jaunųjų rašytojų sekcijos laikų.

„Kęstutis buvo genijus. Kol žmogus dar gyvas, mes tarsi gėdijamės jį vadinti genijumi, geriausiu atveju pavadinam unikaliu. Tai buvo aristokratiškas, laisvas kūrėjas. Jaunųjų rašytojų sekcijoje pasirodydavo kaip fejerija, maištingas, drąsus. Sukeldavo šurmulį savo neįprastom kalbom, neįprastom idėjom, pagaliau net savo eilių skaitymu“, – prisiminė G. Jankus.

Tačiau artimesnė bičiulystė tarp jo su K. Navaku užsimezgė tik po to, kai G. Jankus parašė recenziją apie du jo romanus – „Vyno kopija“ ir „Privatus gyvulėlių gyvenimas“. G. Jankus prisipažino iš visais atžvilgiais kritiško Kęstučio tikėjęsis sulaukti ironiškos reakcijos, tačiau sulaukęs priešingos – šiltos.

Neįmanoma neįkvėpti žavesio

„Kęstutį pažįstu nuo jaunų dienų. Neįmanoma buvo neįkvėpti jo žavesio. Aš per gyvenimą prirašiau jam nemažai eilėraščių“, – prisipažino poetė Tautvyda Marcinkevičiūtė, skaičiusi eilėraštį, parašytą Kęstučio gimtadieniui, atėjusiam praslinkus vos savaitei po jo mirties.

„bet šiandien tu gimsti ne vien muziejų fondams / ne vien tik chrestomatijoms ir siaubui mokinių / gimsti legendai ji tarytum Džeinė Fonda / vartys tave gurmaniškam germaniškam meniu“, – skambėjo Tautvydos eilės.

„Daugelis Kęstučio tekstų yra nežemiški apsireiškimai, kurių jis neeiliavo – jis juos tiesiog užrašydavo. Kai kurie tekstai – užšifruoti. „Vyno kopija“ – itin užšifruotas, beveik neįskaitomas romanas. Aišku, jis žaidžia ir tarsi ragina mus žaisti, tęsti dialogą“, – pastebėjo V. Balsys ir palinkėjo susirinkusiesiems ir toliau žaisti su K. Navako tekstų klodais.

Vytauto Balsio novelė, skaityta K. Navako atminimo vakare

Prisimenu, vieną balandžio trečiadienį tėvą paguldė į ligoninę, penktadienį atėjau jo lankyti, ir tėvo lova buvo tuščia. Ant spintelės degė žvakelė. Kaimynas atsisuko į mane piktu žvilgsniu: „Naktį mirė, visai neseniai išvežė.“ O ko toks niūrus, pagalvojau, gal susimušėte? „Senis vakar išgėrė mano odekoloną. Paėmė nuo kriauklės ir susipylė visą buteliuką. Tada atsiriaugėjo ir atsigulė. Naktį užvertė kojas. Dabar eik ir nupirk man odekolono!“

…Praėjusią savaitę su Erika Drungyte ir kitais bičiuliais Kauno centriniame knygyne prisiminėme ir skaitėme Kęstučio Navako poeziją. 1992 metų balandžio mėnesį ėjau Hamburgo Mövenpick gatve ir išgirdau iš aukštybių griaudėjant savo pavardę: „Vytautai Balsy!!!“ Atsisukau ir tolumoje pamačiau Kęstutį Navaką. Abu apsikabinome lyg seni emigrantai ir patraukėme į pirmą pasitaikiusį barą, tiksliau, gatvėje nusipirkome pigiausių dešrelių, o visa kita Kęstutis turėjo su savimi. Po poros dienų Hamburgo Literaturhaus (rašytojų namuose) vyko Kęstučio Navako poezijos vakaras, jį kuravo Cornelia Berens, o eiles skaitė žinomi vokiečių Thalia Theater aktoriai Stefan Kurt ir Hans Krämer. Eilės liejosi iki paryčių. Pagal kokį kompasą grįžau namo – neprisimenu. Vos pabudus, galvą kažkas skėlė kirviu pusiau, o prieš akis mačiau tik virvę. Dantis ir gomurį švitriniu popieriumi preciziškai šlifavo tikri vokiški bebrai. Išropojau iš namų link Alsterio (didelis ežeras), šalia kurio gyvenau. Tuščiausiam mieste ankstų beprotišką rytą prieš mano akis staiga išniro Kęstutis Navakas. Abu be žodžių suvokėme artėjančią katastrofą: „Tik nesižudykime, Vytai“, žvelgdamas į juodą Alsterio vandenį išspaudė pro krūminius dantis Kęstutis. Tokiu metu niekas nedirbo, o viltis gyventi mūsų dar nebuvo galutinai apleidusi. Ėmiausi veiksmų. Prisiminiau, jog mano šeimininkės, vyresnės kartos aktorės Brigitos Tantau bufete puikuojasi butelis rūšinio raudono vyno, skirto paskutiniam patepimui. Sulaužiau visus vokiškus ordnungus ir grafo Montekristo bordinis širdies skystis mikliai atsidūrė mano rankose. Kęstas ilgai stūmė kamštį į vidų, kol kraujo srovė užliejo mūsų smegenis. Dirbtinis apvaisinimas įvyko! Pagaliau mes pamatėme raibuliuojantį ežerą ir kylančią saulę virš jo. Gyvensime, atsiriaugėjome… Negalėjome atsistebėti vienas kitu. Kęstutis išsitraukė iš užančio sulankstytus popieriaus lapus ir ėmė skaityti savo poeziją vokiškai: „Bl…, kaip gražiai rašo tas K…“ Tekstai skambėjo lyg kirų rytmetinis džiaugsmingas bolero. Abu verkėme ir nieko daugiau mums nereikėjo.

Praradęs gėdą grįžau namo ir puoliau Brigitai po kojom: „Pavogiau švenčiausią kraują iš bufeto ir išmaukiau jį su lietuvių genijum Kęstučiu Navaku. Bausk mane, nusidėjėlį, atsėdėsiu cypėj.“ Šaltis įsivyravo tarp mūsų, lyg valstybinis totalus nesusipratimas. Grėsė būti išmestam į gatvę. Baisi gėda visam Thalia teatrui ir LT. Išlanksčiau suglamžytus Kęstučio eilėraščius ir su aktorine ašara aky ėmiau iš lėto skaityti. Buvo mažai, kartojau vis garsiau ir drąsiau. Ir taip, atrodė, visą amžinybę. Brigita atsargiai, nenoriai, bet labai moteriškai atlėgo: „Aš tiek gyvenime mačiau girtų vyrų, tačiau eiles man skaitai tik tu pirmas.“ Atlaidai, šv. butelio kerai ėmė sklaidytis, bet kaltės šešėlis dar ilgai krito ant mano sąžinės. Į gatvę manęs niekas neišmetė.

…Kitą dieną nupirkau odekolono „Trainoj“ buteliuką. Užlipau į trečią ligoninės aukštą ir užsukau į buvusią tėvo palatą. Kaimyno lova riogsojo tuščia, ant spintelės degė žvakelė. Pažvelgiau į veidrodį virš prausyklos kriauklės. Negi aš dabar gersiu tą odekoloną? Ne! Gal kam nors labiau prireiks paskutinio švento lašo. Padėjau buteliuką ir išėjau lauk.