Emigrantų keliu

Kaip ir pastaraisiais metais, ir šiemet A.Kavaliauskaitė vyko į tarptautinę dovanų parodą Osakoje: pristatė lietuviškus lino gaminius, susitiko su verslo partneriais, ieškojo naujų kontaktų, lankė bičiulius.

"Dvylika dienų, derinant verslo reikalus ir malonumus, – labai mažai, todėl stengiausi maksimaliai naudingai išnaudoti laiką: iš anksto susiplanavau, kur norėčiau pabuvoti, ką aplankyti, su kuo pasimatyti", – šypsosi aktyviai talkinanti VĮ "Sugiharos fondas – diplomatai už gyvybę", Japonijos–Lietuvos draugystės asociacijos (JALF) narė, neoficialiai tituluojama tiek Japonijos Lietuvoje, tiek Lietuvos Japonijoje ambasadore A.Kavaliauskaitė.

Didžiausia jos svajonė buvo aplankyti Kobę – miestą, kuris karo metais priglaudė daugiau nei 6 tūkst. žydų emigrantų iš Europos.

"Giminėje turime žydų tautybės artimųjų, todėl tiek asmeniškai, tiek bendražmogiškai mane labai domina karo metais Kaune rezidavusio ir padėjusio Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos žydams gauti tranzitines vizas Japonijos diplomato Chiune's Sugiharos gyvenimas, – sako pašnekovė ir primena istoriją: – Dar prieš karą Japonija pasirašė paktą, pagal kurį visas rases pripažino lygias. Jis nenustojo galiojęs ir prasidėjus karui – Japonijai pritarus A.Hitlerio politikai ir stojus fašizmo pusėn. Ch.Sugiharos pastangomis žydai Transiberijos geležinkeliu vykdavo į Vladivostoką, iš ten laivais keliaudavo į Japoniją, dauguma jų įsikurdavo Kobės mieste."

Šis miestas buvo stambus pramonės ir prekybos centras su dideliu uostu, o savo architektūra labai priminė Europą. Tiesa, karo metais žavus dailių vakarietiškų medinukų senamiestis praktiškai visas buvo sulygintas su žeme, o šiandien ant jų pamatų pastatyti tokio paties stiliaus mūriniai namai. "Klaidžiodama jo gatvelėmis jaučiausi taip, tarsi vaikščiočiau po Palangą", – šypsosi pašnekovė.

Dar prieš karą Japonija pasirašė paktą, pagal kurį visas rases pripažino lygias.

Gidė, kurios senelis buvo vienas iš priėmusių pabėgėlius, pasakojo, kad tuo metu Kobėje buvo kelių tūkstančių žydų bendruomenė, stovėjo dvi sinagogos, veikė parduotuvės, mokyklos. Ch.Sugiharos išduotos vizos galiojo vos dvi savaites, tačiau daugelis žydų šiame mieste gyveno daugiau nei aštuonis mėnesius.

"Žmonės neturėjo pinigų tolesnei kelionei, giminių, kurie juos priimtų, tad laukė paramos iš tarptautinės žydų organizacijos Amerikoje. Aukštojoje mokykloje hebrajų kalbą dėstęs profesorius rūpinosi vizų pratęsimu – papirkinėdavo valdžią, – pasakoja Asta. – Šiandien Kobės žydų bendruomenė labai maža – ne daugiau kaip 20 narių, visi jie – senyvo amžiaus žmonės. To meto istoriją, likimus primena tik memorialinės lentos."

Siekia atsidėkoti

Tokijo oro uoste lietuvę pasitiko JALF atstovai drauge su asociacijos sekretoriumi, dirigentu Hisayuki Sakamiru. Jis jau išėjęs į užtarnautą poilsį, tačiau vis dar aktyviai dalyvauja muzikiniame gyvenime.

Asmeninio archyvo nuotr.

"Nors ir Japonijoje, kaip visame pasaulyje, triumfuoja jaunystės kultas, man labai imponuoja šios šalies politika senyvo amžiaus žmonių atžvilgiu: 60-ies išėję į pensiją jie neišbraukiami iš visuomenės gyvenimo – jiems sudaromos sąlygos realizuoti save, dirbti toliau, eiti jei ne tas pačias, tai kitas pareigas. Senjorai lanko įvairius kursus, mokosi dailiųjų amatų, kas atranda save muzikoje, kas įsteigia kavinę, o kas gyvena sau: keliauja, prisimena senus ar atranda naujų pomėgių, daug bendrauja. Japonai – labai socialūs žmonės", – pabrėžia A.Kavaliauskaitė.

Pasak jos, tėvų ryšiai su vaikais nėra itin artimi – jaunimas užsiėmęs, dauguma gyvena toli nuo tėvų, todėl natūralu tėvus aplankyti vos keturis kartus per metus. Nemažai garbaus amžiaus žmonių gyvena senelių namuose, bet ne tokiuose kaip Lietuvoje, – tai namas su atskirais butais. Jie turi galimybę bendrauti, drauge užsiimti mėgstama veikla, o tai sėkmingai gydo liūdesį, įtampą, depresiją, padeda jaustis reikalingiems.

"Negalima lyginti lietuvių ir japonų pensininkų finansinių galimybių – žinoma, jos skirtingos. Yra ir kitų skirtumų: dauguma lietuvių užsisklendžia, užsiima savigaila, o į pensiją išėję japonai jaučiasi skolininkais – siekia atsidėkoti už viską, kas nutiko jų gyvenime. Tai geras dalykas: kai esi dėkingas, stengiesi duoti daugiau, nei tau davė, ir tai darydamas jautiesi labai laimingas", – įsitikinusi Asta, kurios nuomonę suformavo artimas ryšys su JALF priklausančiais vyresnio amžiaus žmonėmis.

Ši asociacija jungia japonus, puoselėjančius nuoširdžius jausmus Lietuvai. Daugelis jų priklauso įvairiems muzikos kolektyvams, kurie savo veikla remia onkologinėmis ligomis sergančių vaikų labdaros ir paramos fondą "Rugutė", ne kartą lankėsi Lietuvoje, koncertavo įvairiose Kauno koncertų salėse.

Dalelė Lietuvos

A.Kavaliauskaitės dienotvarkėje buvo ir susitikimas su buvusia Japonijos ambasadore Lietuvoje Kazuko Shiraishi. "Tai labai nuoširdi, Lietuvą įsimylėjusi moteris, su kuria susipažinau prieš penkerius metus. Ji supranta ne tik lietuviškai, bet ir lenkiškai – ankščiau rezidavo Lenkijoje. Ambasadorė puikiai išmano mūsų tautos istoriją, kultūros paveldą, pažįsta šiuolaikinę Lietuvą, tad viską mato tarsi iš paukščio skrydžio."

Kartu su ambasadore Asta aplankė istorinį Udži miestą ir 100 km nuo Tokijo esančią senąją Japonijos sotinę Kamakurą, grožėjosi joje esančia didžiausia pasaulyje Budos skulptūra, kapinėse padėjo gėlių ant Ch.Sugiharos kapo.

Įspūdinga: kartu su buvusia Japonijos ambasadore Lietuvoje K. Shiraishi A. Kavaliauskaitė aplankė senosios Japonijos sostinės Kamakuros kapines ir padėjo gėlių ant Sh. Sugiharos kapo. Asmeninio archyvo nuotr.

Svarbiu viešnagės įvykiu tapo susitikimas su Lietuvos ambasadoriumi Japonijoje Gediminu Varvuoliu – jauniausiu politiku Lietuvos ambasadorių korpuse. Pasak A.Kavaliauskaitės, ambasadorius kupinas energijos ir kūrybinio įkvėpimo – beveik kiekvieną vakarą po darbo dalyvauja įvairiuose renginiuose. Jo iniciatyva kas metai į japonų kalbą išverčiamos penkios geriausios metų knygos, organizuojami kultūriniai mainai.

Negalima lyginti lietuvių ir japonų pensininkų finansinių galimybių – žinoma, jos skirtingos.

"Japonai labai skiriasi nuo europiečių: prieš nuspręsdami kažką daryti, būtinai turi susipažinti, pabendrauti, apie žmogų susidaryti nuomonę. Šioje šalyje verslas atskirtas nuo kultūros, tačiau būtent kultūriniai ryšiai kuria stiprius verslo santykius, padeda rasti naujus kontaktus, – pastebi kaunietė. – Būtų puiku, jei Lietuvos ambasadoje Japonijoje atsirastų ir kultūros atašė pareigybė – japonai labai domisi Lietuva", – sakė Gediminas Varvuolis, kurį kartu su žmona pakviečiau dalyvauti neseniai Kaune viešėjusios garsios džiazo pianistės Keiko Borjeson koncerte."

Vakarėlio staigmena

Mintis apie šį koncertą Astai gimė ekspromtu – kaipgi dar originaliau galima atšvęsti dviejų gerų bičiulių susitikimą? 70 metų perkopusi džiazo atlikėja nė nesvarstė: 30 kv. m jos butas Tokijo daugiabutyje virto koncertų sale, muzika ir vynas taip kaitino sielas, kad vakarėlio svečiai iš žiūrovų tapo koncerto dalyviais.

"Mažame butelyje sutilpo virš 22 žmonių, skambėjo ne tik nemirtingojo Elvio Presley, roko grupės "Queen", bet ir lietuvių liaudies dainos, kurių pramokę ne kartą su pasirodymais Lietuvoje lankęsi mano bičiuliai japonai", – džiaugiasi A.Kavaliauskaitė.

Ji gerai įsiminė K.Borjeson žodžius: "Šiandienos gyvenime viskas labai paviršutiniška, taip pat ir santykiai, bendravimas. Muzika ištrynė visus skirtumus – visi pasijutome tarsi vienis. Juk daug daiktų žmogui nereikia – kur kas svarbiau edukacijos, emocijos, jausmai – juose visos mūsų viltys."

Didžiausia vakarėlio staigmena tapo Lietuvos ambasadoriaus žmonos Rasos iškeptas varškės pyragas. Pyragas ištirpo akimirksniu, juolab visiems buvo smalsu, iš ko jis padarytas – tokio produkto kaip mūsų varškė Japonijoje nėra, o ambasados darbuotojai įsigudrino iš kažkur gauti pieno – patys daro tiek varškę, tiek varškės sūrį.

Skonių tradicijos

Vieną iš viešnagės dienų Asta skyrė kulinariniams atradimams. Lietuvės diena prasidėjo pusryčiais didžiausiame pasaulyje Tokijo žuvų turguje Tsujiki.

Kavos gėrimas Lietuvoje – ritualas, o čia – mada.

"Labai mėgstu tuną, lašišą, patinka sušimiai, sušiai. Čia viskas gaminama iš šviežios žuvies, todėl skoniai – nepakartojami. Žuvį galėčiau valgyti kasdien", – tikina A.Kavaliauskaitė.

Ji pasakoja, kad japonai pietums ir vakarienei patiekia ne vieną du patiekalus, o asorti iš keturių penkių skirtingų patiekalų ir ne tik tradiciškai su ryžiais – lėkštėse visada daug įvairių susmulkintų daržovių, dažniausiai – marinuotų. Daug produktų – žuvis, krevetės, mėsa, saldžiosios bulvės, įvairios daržovės, taip pat lapinės ir net kiaušiniai ruošiami tempuroje – mirkomi tešloje ir gruzdinami įkaitintame aliejuje.

"Japonų virtuvės specifika – didelė dalis patiekalų patiekiami šalti, dėl to prie karšto naminio maisto pratusiam lietuviui neretai stoja skrandis, – sako kaunietė ir pastebi, kad Japonijoje galima rasti visko, ko širdis geidžia, bet svarbiausia valgyti šviežią, kokybišką maistą ir nepersivalgyti. – Tokia japonų ilgaamžiškumo paslaptis. Beje, pusryčius šioje šalyje retai kas valgo – visi skuba į darbą, pietūs – 12 val., vakarienė – 17–19 val."

Udži miesto apylinkėse esanti XI a. pastatyta Udžigami šintoistų šventykla traukia turistus iš viso pasaulio. Asmeninio archyvo nuotr.

Kad japonai – nepataisomi smaližiai, keliautoja įsitikino apsilankiusi prabangioje konditerijos parduotuvėje-kavinėje "Gokan". Jos vitrinose – įvairiausi pasaulio skoniai: šalia įvairių prancūziškos konditerijos skanumynų iš plaktos grietinėlės, kremo, želė, vaisių – japoniški desertai, europiečio supratimui ir gomuriui labai neįprasti.

"Laimė, prieš užsisakant, padavėjas lankytojui atneša didelį padėklą su įvairiais gaminiais ir labai detaliai papasakoja, koks kiekvieno jų skonis, iš ko jie padaryti – tad renkiesi suprasdamas, kas tavęs laukia. Iš tradicinių japoniškų saldumynų man labiausia patiko sūrstelėję sojų pieno ledai su džiovintos žuvies drožlėmis, – prisimena A.Kavaliauskaitė ir atkreipia dėmesį: – Bet kuris desertas patiekiamas kaip tikras meno kūrinys – su didele išmone. Jį reikia valgyti ne šaukšteliu, o su peiliu ir šakute."

Per dieną kelis kartus kavą gerianti moteris išragavo ne vieną skirtingai paruošto šio gėrimo variantą, deja, skanesnės už tą, kurią pati plikėsi puodelyje, nerado. Pasak Astos, japonai iš jos juokėsi – kava čia ruošiama tik kavos aparatuose ir įprastai geriama šalta.

"Kavos gėrimas Lietuvoje – ritualas, o čia – mada, kurią japonai prisitaikė sau: dažniausia skoniu kavos gėrimas primena žaliąją arbatą ir geriamas užkandžiaujant saldžiųjų bulvių traškučiais. Yra ir sakurų kavos – ji rausva, o skonis ne itin malonus", – dalijasi potyriais A.Kavaliauskaitė.