– Esate nuolat savęs ieškanti, kūrybinga asmenybė. Kiek prireikė laiko ir kokį kelią nuėjote, kad jūsų gyvenime atsirastų papuošalų kūrimas?

– Viskas nutiko labai netikėtai ir kartu organiškai. Niekada neturėjau tikslo sukurti papuošalą, tačiau man visada buvo svarbu atrasti būdą kalbėtis su savimi ir kitais. Šis mano ir papuošalų dialogas gimė po kelionių autostopu po Europą. Stovėdama ten kažkur už tūkstančio kilometrų nuo namų, su kuprine ant pečių ir turėdama dešimt eurų kišenėje supratau, kad viskas gyvenime yra įmanoma ir kartu neįmanoma. Kad ir kaip banaliai skambėtų, gyvenimas per trumpas daryti dalykus, kurie yra primetami kitų. Kai grįžau į Lietuvą, tikrai žinojau – kelionė kažką pakeitė ir tos baimės, tūnojusios viduje, bent akimirkai pradingo. Kartais reikia tik tos vienos akimirkos, kad suvoktum.

– Esate miesto vaikas. Cementą, kaip išraiškos priemonę, pasirinkote intuityviai?

– Užaugau Kaune, ir nors tiesioginės sąsajos su architektūra niekada neturėjau, mane visada labai domino įvairios formos ir miestai. Nuo pat vaikystės turiu artimą ryšį su miestu, čia praleidau didžiąją laiko dalį. Man patinka stebėti, kaip miestas kinta, kaskart pažvelgus į tą pačią vietą ji atrodo kitokia. Kiti praeiviai, kiti šešėliai ir laikas kitas. Domėjimasis architektūra, miesto virsmas yra tam tikras procesas. Esu įsitikinusi, kad, pažvelgus į bet kurį pasaulio miestą ir patyrinėjus visuomenės jausenas tam tikru laikotarpiu, architektūra būtų puikus šaltinis tam atskleisti. Miesto kraštovaizdis yra tam tikro laikmečio žmonių pojūčiai. Tiesa, kartais man atrodo, kad žmonės pamiršo ieškoti dialogų su architektūra, rodos, mes gyvename sau, o miestas sau, tad savo kūryba bandau visa tai sujungti, priminti pirmiausia pati sau, kad esu organizmo, vadinamo miestu, dalis. Šis bandymas sukurti dialogą veikiausiai nė negalėjo įgauti kitos formos, nes betonas tam puikiai tinka. Juk mes nestatome pastatų iš sidabro (šypsosi).

– „CELSIUS 273“ – tai temperatūra, įprasminanti atšiauriausią klimatą visatoje, kai apgaubia tyla ir amžinybė. Ką jums pavyksta rasti tyloje?

– Esu šiek tiek asocialus žmogus (juokiasi). O jei rimtai, manau, kad gebėjimas būti su pačiu savimi – tai didelis žingsnis į priekį. Dažniausiai būdami su kitais žmonėmis mes save dalijame, bet tam, kad dalytum, turi turėti, ką dalyti. Buvimas su savimi yra labai svarbus. Netgi metų laikai, pavyzdžiui, žiema, ruduo savyje turi daugiau prasmės, apmąstymo. Kartais stebint žmones atrodo, kad vasarą mes visi tampame panašūs: šypsomės, esame labai laimingi. O rudenį ir žiemą tarytum tampame grynuoliais. Saulė neapakina to, kas yra viduje.

– Kodėl „CELSIUS 273“ tapo jūsų kuriamų papuošalų ženklo pavadinimu?

– Visatoje minus 273,15 pagal Celsijų yra ta temperatūra, kurioje negali išsivystyti jokia gyvybės forma. Tai yra absoliutus nulis. Man atrodo, kad tai yra tam tikras grįžimas prie gyvybės prado, kur viskas prasideda iš nieko. Mano atveju, viskas irgi prasidėjo iš nieko. Aš neturėjau vilties, kad taip viskas rutuliosis: kad kursiu iš betono, kad tai bus papuošalai. Man tai yra tam tikras atskaitos taškas ir aš manau, kad taip pat yra ir visatoje.

Mano tikslas, kad betono gabalėlis, kuris atkeliauja pas žmogų, – atgytų, taptų gyvas.

Betonas turbūt apskritai yra tokia medžiaga, kurioje negali vystytis gyvybė. Mano tikslas, kad betono gabalėlis, kuris atkeliauja pas žmogų, – atgytų, taptų gyvas. Tai vėl tam tikras dialogas tarp žmogaus ir daikto. Šiais laikais, mano galva, tai itin svarbu, nes labai dažnai mes apsikrauname daiktais, pamiršdami užmegzti ryšį ne tik su jais, bet ir su žmonėmis.

– Kas kūryboje yra svarbiausia?

– Procesas. Būna labai liūdna, kai pabaigi papuošalą ir supranti, kad jau viskas. Tada ateina tuštuma, kurios aš šiek tiek vengiu. Tai gal nėra labai gerai, nes žmogui reikia pabūti tuštumoje, be minčių, be nieko. Kūryboje labai svarbu idėjos generavimas, kažkokių sąsajų ieškojimas. Dėl to man įdomus ir psichologijos mokslas: yra tam tikri taškai, kuriuos bandai sujungti į tam tikrą visumą, kad būtų kažkokie motyvai, tarp kurių gyvenime bandai surasti prasmę. Aš maždaug tą patį darau su architektūra kaip su žmogumi: bandau surasti tam tikras sąsajas tarp dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio ne visada siejasi.

– Kaip gimsta jūsų kūriniai?

– Labai skirtingai. Nemėgstu daug detalių, nes man atrodo, kad kiekviena detalė yra atsakomybė. Iš esmės kiekviena detalė yra tam tikra emocija ir kuo jos yra grynesnės – aišku, pasaulyje taip nėra, pasaulis pilnas chaoso, bet kuo tu labiau išgrynini detales, tuo aiškiau ir tau, ir tam žmogui, kuris jį nešios. Žmogus, nešiodamas papuošalą, jį papildo. Iš tikrųjų žmonės yra sentimentalūs, mums reikia to, kad ne viskas būtų papasakota, nes kam nešioti kažkieno primestą istoriją? Stengiuosi būti tarpininku tarp žmogaus ir miesto bei palikti vietos, kad žmogus galėtų įdėti dalelę savęs.

– Visus papuošalus kuriate pati ar jus supa komanda?

– Labai norėčiau, kad tai būtų komanda (juokiasi). Dabar esu viena. Kartkartėmis pabandau su kuo nors dirbti, bet man vis tiek tai geriausia daryti vienai.

– „The Concrete City | Kaunas“ kolekciją įkvėpė Kauno tarpukario modernizmo architektūra. Dažnai ieškote idėjų mieste, gatvėje, praeiviuose?

– Mes labai dažnai suvokiame miestą kaip tam tikrą bėgimą: čia atsikeliame, einame į darbą, grįžtame iš jo, pavalgome, pažiūrime naujienas ir einame miegoti. Miestas nėra tai. Ir jeigu tu atsikėlei ryte ir matai miestą, tai kitą rytą atsikėlus jis nebebus toks pats: tu nebematysi to paties vaizdo pro langą, šešėliai bus kiti, viskas bus kitaip. Man atrodo, kad, net žiūrint į tą patį daiktą ar tą patį pastatą mieste septynias dienas iš eilės, gali jį pavaizduoti visiškai skirtingai. Jis kasdien yra kitoks. Todėl kol kas miesto temoje aš atrandu vis kažką nauja.

Psichologai dažniausiai ieško prasmės žmonėse, aplinkoje, bet ta aplinka taip pat dažniausiai yra žmonės. O žmonės – mes visi – esame nepastovūs. Tai gerai – taip ir turi būti, nes nuolat augame ir tobulėjame, bet architektūra mane žavi savo monumentalumu. Žvelgdamas į pastatą gali žvelgti į istoriją, į tokią, kokia ji yra iš tikrųjų – nepagražinta, nuoga, visa prieš tave, tereikia ją perskaityti. Norėdami pajusti vieną ar kitą laikmetį, neretai ieškome žmonių, galinčių apie tai papasakoti, tačiau kalbėdamas su žmogumi, kuris gyveno tais laikais, tu neišgausi tuo metu buvusios emocijos. O architektūra tai gali, nes ji buvo sukurta būtent tada, esamuoju laiku praeityje ir įamžinta dabartyje.

– Kolekcijos papuošalai smulkūs, grafiški, subtilių formų ir linijų. Nebuvo techniškai sudėtinga juos padaryti?

– Prie šios kolekcijos aš dirbau ne viena, kūrimo metu pakviečiau prisijungti architektę Ligitą Lileikę. Tiesa, kolekcijos kūrimas užtruko beveik metus, o prieš tai buvo daug bemiegių naktų, bandant išsigryninti idėją, ką išties turiu ir noriu pasakyti. Tai buvo nepamirštamas iššūkis ir nuotykis, pareikalavęs daug jėgų ir beprotiškai daug naujų atradimų.

– Papuošaluose naudojami simboliai buvo pasirinkti atsitiktinai ar turintys kažkokią prasmę jums pačiai ir kitiems?

– Kai išsigryninau, kad kursiu apie tarpukarį, manęs laukė ekskursijos po Kauną (šypsosi). Aš ieškojau to, kas būtų svarbu ir man, ir kažkam kitam. Nebuvau ir visiška egoistė, bet ir nedariau dėl kažko (šypsosi). Todėl yra tik septyni pastatai, kurie man kelia kažkokią emociją. Daug skaičiau apie pačią tarpukario architektūrą ir dažnai skaitydama jausdavau, kad vienas ar kitas objektas privalo būti kolekcijoje. Su kiekvienu pastatu buvo ryšys, apie kurį, mano galva, buvo verta kalbėti.

– Kokius papuošalus mėgstate pati?

– Aš beveik nenešioju papuošalų (juokiasi). Mūviu vieną savo kurtą žiedą. Man svarbu, kad papuošalas neužgožtų, nors daug kas man prieštarautų sakydami, kad papuošalas turi būti ryškus, išskirtinis. Man atrodo, kad yra labai siaura riba tarp to, ar apranga išreiškia tave, ar joje paskęsti. Čia yra labai svarbus dalykas. Kai apranga užgožia tavo asmenybę, tai jau negerai, kažką turi keisti.

– Neseniai dalyvavote Paryžiaus mados savaitėje. Dažnai lankotės įvairiuose Europos dizaino renginiuose. Kaip jūsų kuriami papuošalai priimami užsienyje?

– Kai pradėjau kurti (o pradėjau tėvų garaže), galvojau, kad tai yra svarbu tik man ir gal dar keliems žmonėms. Kai pradėjau aktyviau dalyvauti dizaino renginiuose užsienyje, buvau įsitikinusi, kad aplink tiek įvairiausių dalykų, kad tas betonas paskęs masėje, tačiau, rodos, yra ne visai taip. Žmonėms tai yra įdomu, bet prie visko, kas yra nauja, jiems reikia laiko priprasti. Lankytojai apie tai kalba, jie nori pamatyti, kai kas įsigyja, bet nėra taip, kad mano papuošalai būtų šluojami nuo lentynos. Kita vertus, tai nėra mano tikslas. Kuo toliau, tuo labiau aš suprantu, kad ne kiekybėje laimė. Aš nekuriu mados ir keturių kolekcijų per metus tik dėl to, kad taip daro garsūs prekės ženklai. „CELSIUS 273“ yra ne apie tai. Manau, kad papuošalai pasiekia tuos, kuriems reikia juos atrasti. Man tai svarbiausia.

– Pernai laimėjote pirmą vietą projekte „Kauno startuoliai“, šiemet gavote „Business Woman“ apdovanojimą ir buvote įvertinta trečiąja vieta nacionalinio dizaino konkurse „Geras dizainas“. Kaip manote, kas labiausiai lemia jūsų sėkmę ir susidomėjimą jūsų kuriamais papuošalais?

– Labai mėgstu tai, ką darau. Kartais, rodos, jau viskas, nežinai, ką daryti toliau ar apninka vidiniai demonai, bet vis tiek nenuleidi rankų. Man labai patinka procesas, tad rezultatas nėra itin svarbus. Smagu, kai kažkas įvertina, bet jeigu ne, tai – ne (šypsosi).

– Girdėjau, kad kūrėte dovanas popiežiaus delegacijai. Galima pasmalsauti, ką iš Kauno betono pavidalu išsivežė pontifikas?

– Sages su Prisikėlimo bažnyčios simboliais – langais.

– Kokią idėją palinkėtumėte sau įgyvendinti?

– Galbūt apskritai drąsos įgyvendinti idėjas (šypsosi).

– Ką tik grįžote iš Japonijos. Papasakokite, kaip atsidūrėte kitame pasaulio gale?

– Visai netikėtai gavau pasiūlymą pristatyti savo darbus Tokijo mieste. Turėjau mažiau nei mėnesį kolekcijai sukurti ir, rodos, pavyko visai neblogai (juokiasi). Japonijoje dalyvavau DESIGNART renginyje, kur su dar keliais Lietuvos menininkais vienoje galerijoje pristatėme Lietuvos dizainą. Man išties tai buvo gera galimybė, nes žmonės, kurie eksponavo savo darbus šalia, – visada atrodė tokie dideli ir talentingi. Niekada nesvajojau vykti į Japoniją, tačiau man atrodo, kad įsimylėjau tą šalį – ten tiek daug mistikos, tad turiu naują svajonę ten sugrįžti.

– Ką eksponavote Tokijuje?

– Pristačiau metabolizmo architektūros, kuri ir gimė Japonijoje, įkvėptą papuošalų kolekciją „METABOLIZMAS | tarp utopijos ir realybės“. Man pačiai ši kolekcija labai artima savo istorija, šaltumu ir forma.