ABII
EX ANIMO
Self-released
Duetas „Abii“ ne kartą pareiškė, kad šis, trečiasis, jų albumas yra geriausia, ką iki dabar grupė yra sukūrusi. Drąsu? Taip. Pagrįsta? Na... taip. Visiškai ir absoliučiai, nes šio alternatyvaus 10-ojo dešimtmečio skambesio įkvėptos grupės kūrinių dar nebuvo taip paprasta klausyti, ypač tiems, kurie susipažinę su „Deftones“ dainomis. Pats nustebau, kad „Ex Animo“ (nepatikėsite, kiek kartų norėjau rašyti „Ex Machina“) gali taip lengvai lįsti į ausis, visgi „Abii“ visuomet matematizavo savo muziką, kūrė sudėtingesnius konstruktus ir vis bandė pasiūlyti klausytojams dėmesio ir atidumo reikalaujančią perklausą. Dabar, nebijau pasakyti, pasirinktas paprastesnis kelias, tačiau toli gražu ne prastesnis. Vienintelis trūkumas ir jis kalba daugiau apie mus, klausytojus, negu apie pačią grupę, – net šis kelias daugeliui šalies klausytojų bus pernelyg sudėtingas ir pernelyg daug reikalaujantis. Tačiau pasidžiaukime. Pasidžiaukime, kad niekas iš lietuvių negroja panašiai nei šis duetas (šiaip labai keista, nes tokios muzikinės kelionės gali suteikti gausių atradimų), kad jie nenuleidžia nei rankų, nei kokybės kartelės ir kad mus pasiekė išties maloniai klausomas, sudėtingumo nebijantis ir ne vien vibe’u gyvas albumas, kuriame svarbiausia yra muzika (tik paskui chebra, asmeninė chemija ar šiaip fainumas). Kai įvaizdis lemia daugiau, man ši grupė – vis dar žvelgianti iš šešėlių, paskendusi mistikoje ir mieliau pristatanti savo darbą nei pačius save. Aišku, kiekvieno skirtingas kelias, tačiau man, jau senam diedui, daug kas neberūpi ir nedomina. Smagu, kad „Abii“ tai supranta ir kabina savo muzika iš visos širdies.
85/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“)
AORTES
CARRION
Self-released
Naują metalistų „Aortes“ darbą perklausiau ne vieną kartą ir niekaip nesupratau, kodėl jis man į ausis nesusideda taip, kaip norėčiau. Juk iš esmės visos sudedamosios dalys geram sunkiosios muzikos patiekalui tiek muzikine, tiek tekstine (na, tiksliau, pavadinimuose, nes tekstus... na, jūs suprantate) prasme kaip ir yra. Ir grupės bagažas skamba tikrai įspūdingai: sludge’iškas skambesys, pastiprintas blackened death metal papildais, rodo, kad grupė tiek stebi, kas vyksta aplinkui, tiek atiduoda pagarbą žanro klasikams, dueto „The Body“, bent jau mano nuomone, nemažai paveiktas vokalas stiprina skambesį, o ir šiaip viskas purvina, tiršta, tąsu, t. y. taip, kaip turi būti. Tuomet kas man ne taip... Prisipažinsiu, „Carrion“ neišgirdau svarbiausio dalyko – pačios grupės santykio su muzika, lyg jie būtų surinkę visa, ką norėtų perteikti publikai, tačiau save kažkur iš dalies pamiršo. Šioks toks individualumo ir netgi įžūlumo trūkumas albumui kelia problemų, nes interneto erdvėje „Aortes“, kaip ir kiti kolektyvai, susiduria su milžiniška konkurencija ir didesnis savas pėdsakas grupę tikrai išskirtų. Dabar, nepaisant begalės nuostabių komponentų, „Carrion“ neskleidžia tiek asmeniškumo, kiek pageidautum. Kulinarijos terminais kalbant, kartais močiutės patiekalas skanesnis už „Michelin“ žvaigždutes. Todėl savojo „Aortes“ ar ex-„Autism“ darbo vis dar nekantriai laukiu. Žinau, kad jis čia pat, tik svarbiausia kartais pamiršti žinias, o pabandyti netgi kokią nors nesąmonę. Juk metalo bendruomenė atlaidi... Ar ne?
73/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“).
DJ NEVYKĖLĖ
ATOMINĖ
Self-released, Autostrada
Nieko nėra smagiau nei jaunas žmogus: jaunatviškas maksimalizmas – iki debesų, noras pakeisti pasaulį – dar gyvas, o kiekviena smulkmena – itin svarbi. Net jei ta smulkmena truko pusantros savaitės, o paskui išsikvėpė ir niekam neberūpėjo, lyg tas kivirčas (konfliktu to niekaip nepavadinsi) su Vaidu Baumila. Nuo rudens pati Ugnė teigia išvažiuojanti į Jungtinę Karalystę mokytis prodiusavimo ir ši žinia mane labiausiai intriguoja. Kodėl? Nors mergina tiek rimus dėlioti, tiek muziką klijuoti moka išskirtinai, dabar jaučiu, lyg kūrybos šulinys ne toks jau pilnas, koks gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Sėkmingai pasitelkti pirmojo šio amžiaus dešimtmečio ritmai, daug electroclash blizgesio ir „Crystal Castles“ (buvo gera grupė, kol paaiškėjo...) skambesio, jaunatviškai maksimalistiškai nuoširdūs ir kartais naivūs pašpylkavimai – jau žinoma DJ Nevykėlės estetika, todėl dabar apetitas auga sužinoti, kas gi bus toliau. Šis maištas turi žavesio, o ir noras kažką įrodyti – sveikintinas, tačiau juo toli nenuvažiuosi, nes vien protestu ir net ir žaisminga destrukcija nieko nesukursi. Todėl turinio, turinio, turinio norisi iš DJ Nevykėlės, taip pat nenuspėjamumo ir savirefleksijos. Esu tikras, kad nauji patyrimai, pažintys ir galų gale aplinka suteiks šiai talentingai kūrėjai daug gaivesnių įkvėpimo gūsių, analitiškesnio požiūrio ir sudėlios iki galo, kas jai svarbu, o kas neverta dėmesio. Sakyčiau, kad šis paaugliško protesto etapas muzikantei jau baigėsi, dabar – laikas į suaugusiųjų pasaulį, kuris žada tikrai būti atominis.
74/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „Soundcloud“).
MUNPAUZN
PUER SIMPLER
Self-released
Kaip aš laukiau naujo Munpauzn, žinomo kaip Pijaus Džiugo Meižio, albumo, net nežinodamas, kad laukiu Pijaus Džiugo Meižio, žinomo kaip Munpauzn, albumo. Ką aš galiu pasakyti... Klausykitės ir švieskitės, mėgaukitės ir edukuokitės, nes „Puer Simpler“ yra skanus, sotus, intelektualus, drąsus ir galintis pasiūlyti jums patiems idėjų, kaip savo muziką padaryti dar skalsesnę. Elektroniniai-eksperimentiniai viražai nenuskrieja į avangardinius klystkelius, tačiau ir nepasiduoda masinei įtakai, sąskambiai – švieži ir skatinantys šokti, o nuotaika balansuoja nuo bibliotekinio snobo iki atsipalaidavusio paežerės filosofo. Pasakysiu taip: tai vienas įdomiausių įrašų šiemet, kuriame kiekvienas kūrinys vis pasiūlo naują idėją, naują triuką ar naują sprendimą. Kai dar išgirsti taip puikiai prie kapotos muzikos derantį Žygimanto Kudirkos-Mesijo rimavimą, jau beveik vasaros hitas, tiesa, andergraundinis, bet vis tiek hitas. Tuomet grįžta seni geri „tu – teroristas“ laikai, ir pagalvoji, kad, chebra, mums jūsų reikia. Dar vieną albumuką! Tačiau ir be to galima pasidžiaugti. Taip, šis albumas yra eksperimentika, kuri vieną gali erzinti, o kitam – skambėti kaip pižoniškos pretenzijos, iškeliant save, tačiau „Puer Simpler“ eksperimentika nėra vien bandymai padaryti ką nors netradicinio ar netgi konfrontuojančio. Tai alternatyva masinei kūrybai, paprasčiausiai pasiūlant daug aukštesnės kokybės kūrybą. O tokia kūryba suteikia neįtikėtinai daug dopamino. Tiek dopamino, kad gali daug ko neatsiminti. Ką daryt? Aišku, sukti iš naujo. Smagu, kai viskas skamba taip paprastai. Tačiau ir neįtikėtinai sudėtingai.
92/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“).
SUPERKOLORITAS
RITMO!
Self-released
Galbūt tai ne man, tačiau niekaip nesuprantu Lietuvos estrados atgimimo ar sėmimosi įkvėpimo iš jo. Man atrodo, kad tai, kas praeityje, tegul būna palikta praeičiai, o estetika, kurios šleifas niekada neatsikratys sovietinio dvoko, gali būti vertinama tik ironiškai. Visgi duetas „Superkoloritas“ nesutinka su mano nuomone ir tikrai talentingai įteigia, kad ko nors gero galima iš to pasiimti, ar tai būtų kartais net vaikiškas naivumas, ar pernelyg saldus sentimentalumas, ar pabėgimas, matant tave supantį blogį. „Ritmo!“ šią absoliučiai eskapistinę funkciją atlieka puikiai, dainos – neįpareigojančios, skirtos daugiau ne dainuoti, o siūbuoti, spinduliuojamas pozityvumas, kartais esantis net ir pasirodymo dalimi, vis tiek nuteikia draugiškai ir šiltai. Ko jau ko, bet „šiltai“ šią vasarą itin reikia. Neįnoringi tekstai, dar neįnoringesni dainų pavadinimai, dažniausiai susidedantys iš poros skiemenų, taip ir sako: „Gana, nesuk galvos, pasileisk, pasiduok. Čia mes gerai leidžiame laiką klausydamiesi muzikos, kuri atspindi netikrą laiką.“ Juk, tiesa, „Superkolorito“ muzika nėra aktualijų, vidinių demonų ar kitų skausmingų patirčių atspindys. Tai pakylėta nuo kasdienybės, kartais gal net su ja nieko bendro neturinti muzika, atsiradusi vos ne iš alternatyvios tikrovės, kurios niekada nebuvo. Būtent todėl šio dueto muzika ir yra tokia patraukli: ji lyg pakelia nuo realybės, leisdama tiesiog užsimiršti. Todėl vasarai, kaip minėjau, tai pats tas. Juk kas tokiu metų laiku nori ko nors rimto? Visiems reikia ritmo!
77/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“, „Soundcloud“).
Naujausi komentarai