"Kas yra tikroji stiprybė? O patriotizmas? Ir kodėl kartais žmogų aplanko puikybė?" – klausimai į kuriuos atsakymo ieškome kiekvienas. Savus atsakymus pateikia spektaklio "Žiogas Zigmas Žalgirio mūšyje".

Naujausia Kauno valstybinio lėlių teatro premjera – aktorės ir režisierės Agnės Sunklodaitės darbas. Režisierė per žmonių ir žiogų santykį kvestionuoja fundamentaliai suformuotas ir įsigalėjusias visuomenėje sampratas. Atsidavimas, pagarba, pasitikėjimas ir vienybė konfrontuoja su puikybe, egocentrizmu ir kitais iš jų kylančiais neigiamais padariniais. Mūsų kaip individų patirtis susipina su istorine šalies patirtimi ir skatina pažvelgti į savo tolimiausius sielos užkaborius.

Kodėl dėmesio sulaukė būtent Žalgirio mūšis, kodėl jame atsirado trapus gyvosios gamtos atstovas – žiogas? Apie tai – pokalbis su režisiere.

– Kaune debiutavote kaip režisierė kurianti pasitelkdama objektus/lėles. Kas paskatino išbandyti režisūros jėgas lėlių teatre?

– Būsiu atvira. Vaikystėje labai nemėgau lėlių teatro. Užtat man labai patikdavo, kai vaidindavo žmonės. Todėl natūralu, kad suaugusi pasirinkau dramos teatro aktorės, o vėliau – ir režisierės kelią. Bet pamažu susidomėjau lėlių ir objektų teatru. Susidomėjimas augo sulig kiekvienu pamatytu talentingu darbu.

Maždaug prieš metus perskaičiau Liudviko Jakimavičiaus "Žiogą Zigmą Žalgirio mūšyje" ir pagalvojau : "Šitą medžiagą pastatyčiau lėlių teatre." Niekam nieko nesakiau, tiesiog išsiunčiau idėją į erdvę. Po pusės metų man paskambino iš Kauno valstybinio lėlių teatro ir pakvietė padirbėti. Matyt, norai ir idėjos tikrai sklando ore, tik svarbu jas laiku išsiųsti arba pagauti.

– Lėlių teatro specifika nuo dramos pastatymų itin skiriasi savo raiškos galimybėmis. Su kokiais iššūkiais susidūrėte statant spektaklį?

– Tam, kad lėlė ar daiktas scenoje atgytų ir taptų išraiškingas kaip žmogus, reikalingas didžiulis aktorių, valdančių lėles, profesionalumas. Bet talentingo aktoriaus negana. Jam dažnai reikalingas režisieriaus žvilgsnis iš šono. Buvo labai smalsu, ar man pavyks padėti aktoriams, ar sugebėsiu tiksliai įvardyti užduotis. Labai daug išmokau. Daug ką sau įvardijau ir atradau. Dirbome bendromis jėgomis: aš mokiausi iš aktorių, jie – iš manęs. Smagus kūrybinis nuotykis.

Ir dar: esu labai dėkinga dailininkei Giedrei Brazytei, turinčiai labai daug patirties lėlių ir objektų teatro srityje, už ypatingai įdomų ir naudingą kūrybinį bendradarbiavimą, Deividui Gnedinui – už puikią muziką, Džiugui Katinui – už šaunias vaizdo projekcijas, visiems teatro cechų ir kitiems darbuotojams, vadovui – už didžiulį rūpestį ir patį skaniausią priešpremjerinį pyragą. Dėkoju visoms geroms knygoms ir visagaliui internetui. Jūs visi buvote ir tebeesate mano mokytojai, vedliai ir bendro sąmokslo dalyviai.

– Kas jums yra lėlė? Kuo jūsų lėlės samprata skiriasi nuo kitų, kurie taip pat dirba su lėlėmis?

– Aš labai džiaugiuosi, kad ši patirtis smarkiai praplėtė mano lėlės sampratą. Vis dažniau save pagaunu galvojant apie lėlių ir objektų panaudojimą dramos spektakliuose arba kai kurios literatūrinės medžiagos adaptavimą lėlių teatrui. Štai kas su manim atsitiko. Nesiimsiu vertinti ir filosofuoti apie tai, kuo mano lėlės samprata skiriasi nuo kitų su lėlėmis dirbančių kūrėjų. Aš dar tik kojas apšilau. Manoji samprata dar tik formuojasi. Tik jaučiu, kad man lengviau šitoje srityje "chuliganavoti" nei menininkams, besiremiantiems lėlių teatro tradicijomis.

– "Žiogas Zigmas Žalgirio mūšyje" – spektaklis, sukurtas remiantis Lietuvos istorine patirtimi. Kas jums yra istorija? Ir kodėl svarbu apie ją kalbėti mažiesiems?

– Visada sakau, kad su vaikais būtina kalbėtis apie viską. Tik reikia atrasti būdą, kaip jiems pasakoti apie svarbius dalykus. Kaskart bandau ieškoti tos kalbos – patrauklios ir įtaigios.
O istorija – tai mes. Iš kur atėjome ir kur link einame. Šiomis dienomis tai skamba ypač aktualiai. Mūsų spektaklis – ne tik istorinio įvykio atpasakojimas pasakos motyvais. Tai visų pirma spektaklis apie žmones, jų drąsą, nuopelnus Tėvynei, šlovę ir ydas. Kas yra tikroji stiprybė? O patriotizmas? Ir kodėl kartais žmogų aplanko puikybė? Netgi tokį didį kaip kunigaikštis Vytautas? Būsiu laiminga, jei po spektaklio vaikai kalbėsis su tėvais ir bandys atsakyti į šiuos klausimus. Reikia puoselėti tikro patriotizmo daigus mažų žmonių širdelėse.

– Jau ne pirmą kartą jūsų spektaklių literatūriniu pagrindu tampa L.Jakimavičiaus kūrinių motyvai. Kodėl renkatės būtent šio autoriaus kūrybą? Ar bendradarbiaujate su šiuo autoriumi kurdama spektaklį?

– Labai žaviuosi Liudviko talentu, humoro jausmu, sugebėjimu kurti spalvingus ir netikėtus siužetus. Bendrauti pradėjome tada, kai aš nusprendžiau parašyti pjesę pagal jo knygą "Lapė ir kaliošai" ir pastatyti spektaklį "Kiškis pabėgėlis" Kauno valstybiniame (dabar – nacionaliniame) dramos teatre. Bendraujame iki šiol. Jis visada perskaito mano parašytas pjeses pagal jo kūrinius. Ir palaiko. Esu jam už tai labai dėkinga. Kaip didžiausias komplimentas man nuskambėjo Liudviko žodžiai po "Žiogo Zigmo Žalgirio mūšyje" premjeros "Klausyk, kiek praėjo laiko? – tyliai paklausė jis, lipdamas į sceną nusilenkti. – Aš ir verkiau, ir juokiausi... Atrodo, kad tik ką prasidėjo..."

– Spektaklyje naudojate Dž.Katino kurtas vaizdo projekcijas. Tai kaip vienas iš pagalbinių būdų šnekėti šių dienų vaikams suprantama kalba ar noras praplėsti raiškos galimybes?

– Ir tai, ir tai.

– Spektaklyje dėmesys visiems personažams skirstomas tolygiai. Kas paskatino neapsiriboti vien lėlėmis, o į veiksmą įtraukti ir realistiškai atrodančius personažus?

– Aktoriai kartu su žiūrovais nevaidina istorijos. Jie žaidžia istoriją apie žiogą Zigmą Žalgirio mūšyje. Teatras yra žaidimas. Žaidimas, turintis savo taisykles. Mūsų teatre žaidžia visi. Istoriją pasakoja lėlių teatro meistras Aloizas Žiogas. Ir pasakoja ne bet kaip, o taip, kaip priimta teatre. Žiūrovas pamažu mokosi teatro žaidimo taisyklių. Vėliau jam (žiūrovui) tenka suvaidinti visą sąjungininkų armiją. Vaikai pamato, kaip "apsivelkamos" lėlės, kaip meistras prie varstoto išdrožia Vytauto kardą, kaip veikia griausmo ir vėjo mašinos ir daug kitų užkulisinių dalykų. Todėl aktoriai neišvengiamai žaidžia ir patys, ne tik valdo lėles. Būtų puiku, jeigu po spektaklio vaikai pabandytų ir namuose žaisti teatrą, kuriame vaidintų patys, o lėlės, kiti žaislai ar mamos virtuvės rakandai taip pat gautų vaidmenis.

– Scenoje buities rakandai perkeičiami į priešingas funkcijas atliekančius daiktus. Kaip atėjo tas "kitos pusės matymas"?

– Kiek save prisimenu, visada žiūrėdama į kokį žmogų, daiktą ar reiškinį, sugalvoju jam dar bent vieną vaidmenį. Kuo daugiau vaidmenų pavyksta sugalvoti, tuo įdomesnis tas žmogus, daiktas ar reiškinys. Toks žaidimas man labai patinka. Galiu jį žaisti sau viena ir netrukdyti kitų. Nors, manau, kad dauguma teatro žmonių tokių nesąmonių prisigalvoja.

– Kartkartėmis galima išgirsti, kad teatras – viena iš edukacijos priemonių, ugdanti asmenybę. Savo spektakliais siekiate ugdyti žiūrovus, diegti gyvenimo tiesas per teatro, žaidimo formą?

– Taip. Būtent – žaidimo. Man patinka žaisti. Vaikams irgi. Tai kaip čia nežaisi? Žaidimo galimybės ir nauda – neišsemiami.

– Maži vaikai sunkiai susikoncentruoja į vieną veiksmą ilgam laikui, o spektaklyje žiūrovas vis dėlto turi išlaikyti dėmesingumą. Ko reikia norint ilgiau išlaikyti vaiko dėmesį?

– Labai plati tema. Daug kas priklauso ir nuo konkrečios medžiagos, ir nuo amžiaus grupės, kuriai skirtas spektaklis, ir nuo trukmės ir dar daugelio dalykų. Čia recepto nesurašysi. Žinoma, remiesi patirtimi ir panašiai, bet... Jei tik pradėjai galvoti, kad atradai tą formulę, viskas – gali keisti profesiją. Kiekvienu konkrečiu atveju, nors ir turi patirties, dviratį išradinėji iš naujo.

– Nemaža dalis suaugusiųjų sakosi jau išaugę iš pasakų amžiaus. Ar iš pasakos išaugama, o gal joje kažką sau gali atrasti kiekvienas, nepriklausomai nuo amžiaus?

– Kiekviename iš mūsų tas vaikiškasis "aš" gyvena, ir nieko čia nepadarysi. Jeigu kažkam jis trukdo, tas kažkas bando jį paslėpti. Jeigu trukdo mažiau ar padeda, tuomet užtenka jam pamerkti akį ir eiti žiūrėti spektaklio vaikams. Pavyzdžiui, "Žiogo Zigmo Žalgirio mūšyje".