Kai M. K. Čiurlionis išsilaisvina iš portreto

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis čia netenka įprasto monumentalumo. Ne todėl, kad būtų mėginama sumenkinti jo kūrybos mastą, bet todėl, kad žvilgsnis nukreipiamas kitur – į žmogų, gyvenusį ir iki tampant kultūros simboliu. Į kūrėją, kurio biografija nebuvo vien nuoseklus ėjimas genialumo link, o veikiau sudėtingas, jautrus, kartais skausmingas buvimas pasaulyje. Sakartvelo dramaturgo Basos Janikashvilio ir režisieriaus, dailininko Nikolozo Sabashvilio spektaklis apie tai kalba be patetikos, pasitelkdamas išskirtinai precizišką lėlių, aktorių vaidybos, objektų ir muzikos dermę.

Lietuvos žiūrovams režisieriaus N. Sabashvilio pavardė galbūt dar ne itin pažįstama, tačiau Sakartvelo lėlių teatro lauke jis yra sukaupęs reikšmingą kūrybinę patirtį. Jo veikla siejama su Giorgio Mikeladzės Tbilisio valstybiniu lėlių teatru. KVLT atstovai, lankęsi Sakartvelo lėlių teatro renginyje, taip pat išskyrė N. Sabashvilio teatrinį išradingumą, drąsą ir aktorių ansambliškumą. Žvelgiant į „Čiurlionio užrašus“, šios savybės atrodo itin reikšmingos. Po gausybės įvairiose medijose kurtų M. K. Čiurlionio interpretacijų, tai išties netikėtas susitikimas. Ne dar vienas bandymas paaiškinti genijų, o galimybė trumpam priartėti prie žmogaus, kurio kūryba seniai peržengė jo paties gyvenimo ribas.

B. Janikashvilio ir N. Sabashvilio kūrinyje M. K. Čiurlionis pirmiausia priartėja kaip žmogus – jautrus, abejojantis, mylintis, kuriantis, pavargstantis ir ieškantis savo vietos pasaulyje. Tikriausiai todėl spektaklis gali sau leisti kalbėti apie didelius dalykus – talento prigimtį, kūrybos kainą, vienatvę, žmogaus baigtinumą – išvengiant kūrėjo asmenybės mitologizavimo. Tai nėra biografinis spektaklis, faktai čia reikalingi ne tam, kad nuosekliai papasakotų M. K. Čiurlionio gyvenimą, o veikiau tam, kad pažymėtų jo kelio kontūrus. Daug svarbiau, kas galėjo vykti tarp tų faktų, – žmogaus viduje. Todėl dokumentiškumas vis išslysta į vaizduotę, prisiminimą ar sapną, o žmogus – į savo sceninį antrininką.

Spektaklyje kuriamas sceninis pasaulis pirmiausia žavi precizika. Ypač įspūdingos pačios lėlės: portretiškai atpažįstamos, kruopščiai aprengtos, turinčios savitą plastinę išraišką. M. K. Čiurlionio figūra su būdinga šukuosena, kostiumu, santūriu veidu primena istorinį portretą, kuris staiga įgyja galimybę judėti, reaguoti. Lėlių vizualinę koncepciją sukūrė režisierius ir dailininkas N. Sabashvilis, o konstrukcijas – Audrius Bartninkas. Jas kuriant remtasi japonų bunraku teatro principais.

Įdomu, kad kurti atpažįstamus istorinius personažus padėjo ne tik tradicinis rankų darbas, bet ir šiuolaikinės technologijos – 3D spausdinimas, istorinių fotografijų analizė, net dirbtinio intelekto priemonės. Kruopštus konstrukcinis ir meninis darbas virsta gyvu sceniniu santykiu. Lėlės judesys nėra vien mechaninis veiksmas – jis turi emocinį svorį. Pvz., M. K. Čiurlionio figūra šalia smėlio laikrodžio ir muzikos instrumento. Čia svarbus ne tik objektų atpažįstamumas, bet ir jų mastelis. Nedidelė žmogaus figūra atsiduria greta daiktų, kurie vizualiai tampa kone monumentalūs. Smėlio laikrodis neišvengiamai primena laiko tėkmę, o instrumentas – kūrybą, muziką, žmogaus paliekamą pėdsaką. Toks vaizdinys leidžia perskaityti ir platesnę metaforą: žmogaus gyvenimas ribotas, tačiau jo kūryba gali peržengti individualaus laiko ribas.

Ypač įdomus gyvo aktoriaus ir lėlės santykis. M. K. Čiurlionį ir Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę įkūnijantys Remigijus Endriukaitis ir Indrė Endriukaitė, drauge su Ramune Degutyte ir Augustu Gudeliu, nėra vien lėles valdantys atlikėjai, kurių užduotis – likti nepastebėtiems ir suteikti gyvybę sceniniam objektui. Aktoriai patys tampa aktyvia spektaklio dramaturgijos dalimi, nuolat keisdami savo sceninio buvimo būdą. Vieną akimirką aktoriaus veidas, kūnas ir žvilgsnis sutelkia žiūrovo dėmesį, kitą – jis tarytum atsitraukia, perduodamas sceninę iniciatyvą lėlei. Dar po akimirkos žmogus ir jo lėlinis personažas jau egzistuoja greta, kurdami savitą dvigubo buvimo scenoje įspūdį.

Šie perėjimai atliekami taip organiškai, kad ilgainiui išnyksta aiški riba tarp gyvos vaidybos ir lėlės. Aktorius ir lėlė nekonkuruoja dėl žiūrovo dėmesio, o papildo vienas kitą, skirtingomis raiškos priemonėmis atskleisdami personažo vidinį pasaulį. Ypač jautriai ši sąveika atsiskleidžia M. K. Čiurlionio ir Sofijos santykio scenose, kuriose net menkiausias lėlės judesys ar žvilgsnio kryptis įgyja emocinę reikšmę.

Galbūt čia slypi viena gražiausių spektaklio minčių. Žmogus, kūrėjas, jo paties įsivaizduojamas „aš“, kitų atmintyje likęs M. K. Čiurlionis ir pagaliau mūsų susikurta nacionalinio genijaus figūra nėra visiškai tas pats asmuo. Scenoje šie skirtingi buvimo pavidalai gali susitikti, atsiskirti, stebėti vienas kitą.

Toks vaizdinys leidžia perskaityti ir platesnę metaforą: žmogaus gyvenimas ribotas, tačiau jo kūryba gali peržengti individualaus laiko ribas.

Tokia sceninė forma ypač prasminga kalbant apie menininką, kurio kūryboje regimasis pasaulis nuolat pereina į neregimąjį. Spektaklio vizualinė kalba nėra tik atpažįstamų M. K. Čiurlionio kūrybos motyvų rinkinys. Kompozicijos savo prigimtimi artimos M. K. Čiurlionio kūrybai – jose konkreti forma gali įgyti simbolinę reikšmę, o realus daiktas tapti platesnio, ne iki galo apibrėžiamo pasaulio dalimi. Galbūt todėl spektaklio vizualumas ne tiek pasakoja apie M. K. Čiurlionį, kiek mėgina kalbėti jo kūrybai gimininga kalba – asociatyvia, muzikalia, kartais sapniška.

Kompozitoriaus Martyno Bialobžeskio spektakliui parinkta M. K. Čiurlionio muzika nėra vien fonas ar privalomas biografinio spektaklio atributas. Ji su šviesa, judesiu ir vaizdu sudaro bendrą ritmą. Muzika nepaaiškina scenos, vaizdas neiliustruoja muzikos – jie vienas kitą pratęsia.

Ši meninių priemonių dermė liudija ne tik režisūrinę vaizduotę, bet ir itin tikslų visos kūrybinės komandos darbą. „Čiurlionio užrašai“ veikia ir žinant M. K. Čiurlionio biografiją, ir žinant ją tik fragmentiškai. Spektaklis suteikia pakankamai informacijos, kad žmogus neištirptų abstrakčioje vizualinėje fantazijoje, tačiau faktų nepadaro svarbesnių už patirtį. Žiūrovas kviečiamas ne išmokti M. K. Čiurlionį, o kurį laiką tarsi pabūti jo pasaulyje.