Šįkart kalba ne apie pienburnių, kovojančių dėl teritorijos ir adrenalino, naktimis pripaišytas keverzones, o apie naujus didžiulius Kauno sienas papuošusius piešinius, kurie provokuoja mąstyti, ar šiandien tikrai gerai visa, kas vyksta su menu ir mene.

Pirmasis, jau atidengtas – pasaulinio garso gatvės menininko Ernesto Zacharevičiaus kūrinys ant Kauno įvairių tautų kultūros centro (Šv.Gertrūdos g. 58) vakarinio fasado sienos. Jis vaizduoja susitrejinusį berniuką, lipantį per tris horizontalias linijas. Pagal pasikartojantį vaizdą ant berniuko kepurės galima įžvelgti aliuziją į "Adidas" sportinę aprangą. Interpretuoti gali visaip: kaip užuominą, kad Kaunas įveikia senus stereotipus apie trenininguotųjų miestą, ar atvirkščiai – kad Kaunas vis dar trenininguotųjų miestas. Tačiau niekas nepaneigs, kad abi versijos išvis prasilenkia su menininko idėjomis: kūrėjas nepaliko nei pavadinimo, nei instrukcijų, kaip traktuoti jo darbą. Tad be sąžinės graužimo galiu kūrinį vadinti ir paprasčiausiai "atvažiavau, nupaišiau ir išvažiavau". Regis, pačiam kūrėjui piešinys taip pat toks neįdomus – nuotraukos jis net į savo paskyrą "Facebook" nedėjo.

Susitrejinęs berniukas – tarsi Mona Lisa, palyginti su vaizdu, kuris siūlomas Šančiuose. Gražvydos Andrijauskaitės piešinys ant namo A.Juozapavičiaus pr. 62 laukia paskutinių štrichų: du balandžiai netrukus bus galutinai įrėminti į augalų motyvą.

Tiesą sakant, balandis – pats nuobodžiausias stereotipas pasaulyje. Kai neturi ką nufotografuoti – balandžiai nesipriešins ir papozuos. Kai neturi apie ką rašyti – skelk ketureilį apie tas pilkas dangaus žiurkes – joms tas pat. Tie sparnuoti cepelinai jokių jausmų nekelia, todėl, kai praeini pro tūkstančius jų per dieną, paprasčiausiai nebereaguoji. Panašios reakcijos (ne)nusipelno ir kūrinys Šančiuose.

Kūrinio pavadinimas banaliausias pasaulyje – "Jis ir Ji", o išsakyta darbo idėja, kad tai "aliuzija į žmogiškuosius ryšius, bendrystę ir tikslo siekį" – nieko nesakanti, niekaip su dviem širdeles snapuose įsikandusiais balandžiais, gėlyte ir tapetų motyvais padabinta siena nesusijusi frazė. Gerokai daugiau nei paveikslas, panašus į perkamus madingoje baldų parduotuvėje su visais rėmais, kainuojančiais kokius 3 eurus, minčių kelia ant gretimo pastato sienos esantis pusiau nusitrynęs užrašas kirilica "Nerūkykite". Minčių apie tai, kad toks menas neveda niekur. Vietos ant sienų visada atsiras piešiniui – svarbu, kad tavasis projektas atitiktų keliamus reikalavimus, o jo meninė vertė niekam nebus įdomi.

Ar gali būti geresnių alternatyvų? Taip. Tereikia nusikelti į 2008-uosius, kai atsirado ir buvo sunaikintas genialiausias pastarųjų dešimtmečių meno kūrinys Lietuvoje. Karo muziejaus sodelyje stovinti nykoka Bernardo Bučo "Sėjėjo" skulptūra, kurią gatvės menininkas Morfai patobulino: ant sienos už skulptūros išpiešė žvaigždes, o įsijungus naktiniam apšvietimui, atrodydavo, kad sėjikas jas barsto. Tai buvo genialu, poetiška, gražu ir įkvėpė. Šiandien madingiausioje Europos sostinėje Berlyne panašūs kūriniai įtraukiami į ekskursijų maršrutus. Deja, Kaunui to nereikėjo – žvaigždes užpaišė baltais dažais, lempą nusuko – atsirado dar viena vandalų suniokota siena. Tik tie vandalai naktimis su aerozolinių dažų skardinėmis nesišlaisto – jie nuo 8 iki 17 val. sėdi nykiuose kabinetuose tarp tuščių sienų.

Šiandien geriausiu gatvės meno kūriniu vadinčiau indoneziečių prostitutę perėjoje po Karaliaus Mindaugo prospektu. Stovėdama provokuojančia poza, vos euro simboliu prisidengusi moteris parodo, kam dėl to euro galima ryžtis.