Tai savotiškas psichologinis trileris, į kurį įdiegti pagrindiniai šiam žanrui būdingi elementai (nerimas, laukimas, įtampa, klaidinančios situacijos, susierzinimas ir pan.), o realųjį spektaklio pasaulį nuolat transformuoja painūs ritualai, prasmių, ženklų, kaukių ir įvaizdžių metaforika. Kas slypi po tais įvaizdžiais? Kas sudaro įvaizdžio branduolį? Ar sąvoka "žmogiškumas" netapo tuščiu kevalu?

Trys pagrindiniai spektaklio veikėjai Viktorija (Greta Kazlauskaitė), Lukas (Ričardas Bartašius) ir Monosofija (Kristina Švenčionytė) – ištisinio, klaidingo savęs įrodinėjimo, laimės troškimo, kritiško požiūrio į kitą asmenį, konkurencijos cikle įstrigę žmonės. Jų dalyvavimas neįprastame žaidime dėl didelio piniginio prizo tam tikrais momentais primena Jerry Zucker filmą "Žiurkių lenktynės".

Šių personažų konkurencija pagimdo pavydžių dievų realybę, kurią spektaklio režisierės vadina ego paranoja. Kiekvieno veikėjo pastangos apsaugoti savo lyderystę, sėkmę, iškelti save paneigiant kitą – tai nenutrūkstamas ego procesas (greičiau – nenutrūkstamumo iliuzija), stimuliuojamas nesupratimų ir nesu(si)vokimų, dangstomas dvasiniu materializmu. Deja, spektaklio veikėjai iš "aš" ar "mano" įvaizdžių negali sukurti tvirtai egzistuojančios realybės, todėl pastangos gyventi nenutrūkstamumo, amžinumo iliuzijoje sukelia didžiulę įtampą.

Laikas suvokti laikinumą

Ar įmanoma ištrūkti iš kalėjimo, kuriame žmogus pats save įkalina? Kas tas Ariadnės siūlas, išvesiantis veikėjus iš painaus labirinto? Spektaklio "Nekrozė" kūrėjai neišsisukinėja, tačiau ir vienintelio atsakymo nepateikia. Galbūt vienintelis būdas išsilaisvinti iš kankinančios ego diktatūros yra savo paties laikinumo suvokimas? Gal išsivaduoti iš labirinto galima tik atsakant į tūkstančius erzinančių, gaišinančių, skaudinančių klausimų? O gal reikia užsiimti alchemija, ieškoti haliucinacinės dievų pasaulio amžinybės, kurioje nevaldomas ego kaip nekrozė ims plisti fiziniame ir dvasiniame kūne?

Teatro kritikė Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė recenzijoje apie "Nekrozę" rašo: "Savo spektakliams pačios siužetus kuriančios jaunos kūrėjos ieško tokios teatrinės kalbos, kuri praplėstų kino kameros vieno rakurso žvilgsnį. Tarsi stojusios į dvikovą su kino industrija, jos surenka visą šūsnį argumentų, siekdamos įtikinti, kad ir teatras gali būti gana šiuolaikiškas ir nė kiek ne mažiau patrauklus. Spektaklis tarytum sako: "Ir teatre galima kalbėti apie tai, kas vyksta mūsų visuomenėje šiandien, kalbėti šiuolaikiškam žmogui labiausiai suprantama šiuolaikine kalba. Scenoje nebūtinai turi karaliauti vien tik klasikinės dramos, nes ji tokia pat pajėgi reflektuoti dabartinio žmogaus būtį."

Kas? Teatro "Apeironas" premjera "Nekrozė".

Kur? Kauno kameriniame teatre.

Kada? sausio 21 d. 18 val.