Sezonui nenumaldomai artėjant pabaigos link, Kauno valstybinis lėlių teatras miesto gyventojams bei svečiams ruošia naują prasmės ir aktualumo kupiną režisieriaus Olego Žiugždos premjerą "Ąžuolo vaikas".

Iš Baltarusijos, Gardino apskrities lėlių teatro, atvykęs ir pagal chrestomatinį Vytauto Petkevičiaus kūrinį "Gilės nuotykiai Ydų šalyje" spektaklį statantis režisierius per žaismingą formą žiūrovus skatins susimąstyti šiuo metu kaip niekad aktualia karo tema.

Apie kelią lėlininkystės link, bendradarbiavimą su Kauno teatru ir naujausią spektaklį – pokalbis su lėlių teatro aktoriumi bei režisieriumi O.Žiugžda.

– Jau ilgą laiką dirbate įvairių šalių lėlių teatruose, tačiau koks buvo pirmasis jūsų sąlytis su lėlėmis?

– Tai buvo labai seniai. Kai man buvo treji metai, į Vilnių atvažiavo Maskvos Obrascovo lėlių teatras ir buvo rodomas spektaklis apie žąsiuką "Gelbėkime gugutį". Man jis taip patiko, kad ėmiau reikalauti, net sukėliau skandalą, jog vėl ir vėl noriu eiti į tą patį spektaklį. Mokykloje taip pat vaidinau, o vėliau įstojau Minske mokytis lėlininkų specialybės, nes Vilniuje tokio kurso nebuvo.

– Kodėl pasirinkote būtent lėlininkystę?

– Tai buvo įdomiau, giliau. Tuo labiau kad dramos teatre dabar labai dažnai naudojamos lėlės, lėlininkystės tradicija čia labai gaji. Taip pat lėlių teatras labai kompaktiškas ir gali daug intensyviau važinėti į gastroles. Be jokios abejonės, jis yra ir  filosofiškesnis.

– Filosofiškas?

– Taip, nes čia atsiranda santykis tarp aktoriaus ir lėlės, prisideda papildoma sutvėrėjo ir tveriamojo reikšmė.

– Esate baigęs ir vaidybą, ir režisūrą, tačiau būtent pastaroji šiuo metu jūsų gyvenime užima didesnę vietą. Kodėl?

– Šiuo metu turiu tik kelis vaidmenis, daugiausia režisuoju. Kadangi esu baigęs lėlininkystę, žinau ją iš vidaus ir žinau, kaip parodyti aktoriui, kaip tą reikia padaryti, todėl yra paprasčiau. Nereikalauju neįmanomų dalykų, nes pats visa tai esu perėjęs, patyręs.

– O kas jums yra lėlė? Ką ji jums reiškia?

– Tai yra tarsi dailininko, konstruktoriaus ir aktoriaus lydinys. Joje yra energija iš visų prie jos prisilietusių žmonių.

– Ir jums norisi jai įkvėpti gyvybę?

– Taip, imuosi tokio kaip ir tvėrėjo, sukūrėjo vaidmens, nes norisi negyvam daiktui suteikti gyvybę.

– Kaip prasidėjo jūsų bendradarbiavimas su Valstybiniu Kauno lėlių teatru?

– Lėlių teatro direktorius Sigitas Klibavičius ieškojo naujų, ne Lietuvoje gyvenančių režisierių ir kreipėsi į Tarptautinės lėlininkų sąjungos atstovę Maskvoje, kuri mane ir rekomendavo. Pirmasis spektaklis, įvykęs šiame teatre, buvo "Cirkas", jame vaidino dauguma vyresniosios kartos aktorių.

– Koks buvo pirmas įspūdis atvykus į Kauną?

– Man didelį įspūdį paliko aukšta kultūra, teatro dirbtuvės, nes tai yra aukštos kultūros ir inteligencijos teatras. Buvo labai malonu. Tai kartu buvo sugrįžimas po daugelio metų į tėvynę – ir tas man buvo labai svarbu.

– Paskutinio jūsų režisuoto spektaklio Kauno lėlių teatre premjera įvyko 2013 m.

– Spektaklis vadinosi "Snieguolė ir septyni nykštukai". Dar ir dabar jis yra rodomas. Manau, kad tai vykusi interpretacija, nes pasaka parodoma visai kitu kampu, nei mes dažnai ją įsivaizduojame.

– Dažni jūsų vizitai į Lietuvą, Kauną jau tęsiasi apie penkiolika metų. Kaip keitėsi miestas, teatras per tą laikotarpį?

– Viskas keičiasi turbūt į gerąją pusę. Dažnai vaikštau Senamiestyje ir matau restauruotus pastatus, kurie anksčiau buvo netvarkyti.Teatras taip pat turi inovatyvesnę techniką, kuri teikia daugiau galimybių spektakliams statyti.Taip pat vis tenka prisiminti lietuvių kalbą, kurią suprantu, bet lietuviškai kalbėti sekasi sunkiai. Sudėtinga vienu metu galvoti keliomis kalbomis, nes turiu repetecijų ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Baltarusijoje, Slovakijoje, Bulgarijoje, Ukrainoje.

– Valstybiniame Gardino lėlių teatre esate vyriausiasis režisierius. Kokių esminių skirtumų matote tarp to, kas vyksta lėlių teatre čia ir ten?

– Skiriasi aktorinė mokykla, taip pat kitas santykis su lėle. Kaune jaučiama tam tikra Vitalijaus Mazūro, Stasio Ratkevičiaus mokykla, o tas mokytojų šleifas tęsiasi ir jaučiamas iki šiol. Gardine galima pajusti Sankt Peterburgo mokyklos pėdsakų.

Tarptautiniuose festivaliuose neatrodo pasenę ar neaktualūs nė vieno teatro spektakliai, o apskritai, galima sakyti, kad tendencijos yra panašios visur.

– Kas jums lėlių teatre yra svarbiau ir kam skiriate didesnį dėmesį – turiniui ar formai?

– Visos formos jau kaip ir atrastos. Temos pagrindinės taip pat yra tos pačios: meilė, mirtis, tad nieko naujo ir neišrasi. Šiuo metu mano darbai postmodernaus žanro, kadangi dabar toks laikas, ir tai man yra įdomu.

– Galima sakyti, kad atliepiate laiko tendencijas?

– Nėra dar XXI a. naujų teatro krypčių, viskas tęsiasi iš XX a., todėl taip ir yra.

– Sakėte, kad viskas jau atrasta. Tuomet kodėl jums vis dar įdomu kurti?

– Taip, viskas jau atrasta, bet yra galimybė sukurti daugybę naujų kombinacijų. Juk  visada save stebi ir stengiesi nepasikartoti ar nepakartoti jau išbandytų dalykų. Privalai nuolatos save stebėti, daryti kažką naujo, visa tai ir suteikia impulsą. Manyje visada yra vidinis cenzorius, kuris jaučia, ar tai, ką kuriu, vis dar aktualu ir nauja, o jei tas cenzorius jau tyli, tai reikia atsisveikinti ir išeiti iš teatro.

– Šiuo metu statote Gardino apskrities lėlių teatre?

– Taip, dabar statysime lenkišką pjesę vaikams "Slibinas", o kitais metais planuojame statyti Antono Čechovo "Žuvėdrą". Šiemet į Kauną gegužės 29–birželio 2 d. vyksiantį lėlių teatro festivalį ketiname atvežti spektaklį "Faustas. Sapnai".

– Kokios temos jums šiuo metu yra aktualiausios?

– Pati svarbiausia dabar tema yra karas. Nors geografiškai atrodo, kad gyvenu gan ramioje zonoje, bet viskas iš tikrųjų yra labai arti. Tačiau mano daug pažįstamų žmonių gyvena Ukrainoje, kurie pasakoja, kaip viskas vyksta iš tiesų – tai yra siaubinga. Ši tema paliečiama ir naujausiame mano režisuotame spektaklyje "Ąžuolo vaikas", kuris jau gegužės pradžioje bus parodytas Kauno lėlių teatre. Dėl solidarumo su Ukraina į spektaklio kūrimo procesą buvo pakviesta įsilieti ir ukrainietė dailininkė Lesia Lučko.

– Kaip nusprendėte imtis šio kūrinio? Būtent dėl pagrindinės, karo, tematikos?

– Pirmiausia – tai vienas mėgstamiausių mano vaikystės kūrinių. Visą laiką norėjosi pastatyti spektaklį pagal šią V.Petkevičiaus knygą, bet vis kažkaip nebuvo galimybių, tačiau dabar ir atėjo tas laikas. Šiandien ši tema  yra be galo aktuali, kūrinys labai savalaikis.

– Kokiam žiūrovui skiriate šį spektaklį?

– Jis skirtas vyresniems vaikams, kurie jau supranta, kas yra karas. Ir galbūt šis spektaklis paskatins ne tik susimąstyti apie asmeninę atsakomybę, bet ir sužadins suvokimą, jog ir nuo kiekvieno mūsų labai daug kas priklauso.